Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Donatui Banioniui - 80

 


 

          Donatas Banionis gimė 1924 m. balandžio 28 d. Kaune. D.Banionis pasakoja, kad pirmieji vaikystės prisiminimai įsirėžė giliai į atmintį - mažutis medinis namelis Rotušės aikštėje, kuriame jis gimė, Nemuno ir Neries santaka, vėliau dviaukštis mūrinukas šalia prieplaukos Muziejaus gatvėje, į kurį šeima persikėlė gyventi, akmenimis grįsta Laisvės alėja, kuria tada važinėjo konkės... Ir pirmas Kauno jėzuitų gimnazijoje matytas vaidinimas „Kristaus kančios“, į kurį mama jį, buvusį gal ketverių metų, buvo nusivedusi. Čia jis pirmą kartą pamatė sceną, vaidinimą... Buvo nustebęs, priblokštas, sužavėtas. Kareiviai, su šalmais ant galvų, apsiginklavę kardais, pagavo Kristų ir nuvedė jį pas Pontijų Pilotą. Tada jis dar negalėjo pasakyti, kas, ką, kur nuvedė, bet jam norėjosi būti scenoje, vieno iš kareivių vietoje, apsirėdžiusiam taip, kaip ir jie - turėti šalmą, kardą... Paskui Muziejaus gatve vaikštinėdavo su lazda prie šono, įsivaizduodamas, kad tai - kardas, o jis - kareivis.
          Šeima gyveno varganai ir būsimasis aktorius svajojo apie kitokį gyvenimą. Jam norėjosi būti kažkuo kitu, norėjosi išsiveržti iš jį supusios kasdienybės.
          1932-1937 m. lankė pradžios mokyklą. Mokėsi labai gerai. „Berods antrame ar trečiame skyriuje ėmiau vaidinti mokyklos „spektakliuose“. Kiek atsimenu, pats nesiprašiau, gal kokią gabumų užuomazgėlę mokytojai pastebėjo, kai deklamuodavau eilėraščius?“ - šiandien prisimena aktorius.
          Mokydamasis mokykloje pamėgo kiną. Kaip ir kiti jo amžiaus vaikai, neturėdamas pinigų, įvairiais būdais stengdavosi patekti į kino teatrą. Patiko, kaip vaidino Č.Čaplinas, S.Treisis, H.Kuperis, R.Teiloras. Panoro tapti kino aktoriumi.
          Tėvas, kelnių siuvėjas, neturėdamas pakankamai lėšų leisti sūnų į gimnaziją, nusprendė: vaikui reikalingas amatas. Ir Donatas buvo leistas mokytis į Kauno amatų mokyklos Keramikos skyrių. Likimas lėmė, kad su D.Banioniu į vieną kursą įstojo Vaclovas Blėdis, o kursu aukščiau mokėsi Jonas Alekna. Jie abu mokykloje suorganizavo dramos būrelį, į kurį pasikvietė ir Donatą. Vadovauti būreliui V.Blėdis prisikalbino Valstybės teatro režisierių Stasį Čaikauską, kuriam šis darbas greit pabodo.
          Darbo rūmuose veikusiam saviveikliniam dramos būreliui tuo metu vadovavo aktorius ir režisierius Algirdas Jakševičius. V.Blėdis, J.Alekna, D.Banionis ir dar keletas Amatų mokyklos moksleivių nutarė išbandyti laimę ir nuėjo į atrankos konkursą. V.Blėdį ir J.Alekną priėmė, o D.Banionio - ne. Jis buvo per jaunas - tik keturiolikos metų.
          D.Banionį priėmė statistu į Valstybės teatrą. Stovėdavo nuošaly su alebarda ar fakelu rankose operoje „Karmen“, kai dainuodavo Kipras Petrauskas, balete „Raudonoji aguona“ būdavo nešikas, „Aidoje“ - belaisvis arba Egipto karys. Dalyvaudavo ir operos, ir baleto, ir dramos spektakliuose. Visur, kur būdavo reikalingi statistai.
          O Darbo rūmų teatrui jau vadovavo iš Paryžiaus grįžęs Juozas Miltinis. 1940 m. pabaigoje J.Miltinis su Darbo rūmų teatro aktoriais išvažiavo į Panevėžį kurti savojo teatro. D.Banionis liko Kaune. 1941 m. kovo 15 d. Panevėžyje įvyko ką tik įkurto teatro premjera. Buvo vaidinamas N.Pogodino „Sidabrinis slėnis“. Apie tai Donatui rašė laiške V.Blėdis. Tų pačių metų gegužės mėnesį Panevėžio teatras atvyko savo pirmųjų gastrolių į Kauną. Donatas kaip tik baigė Amatų mokyklą. V.Blėdis nuvedė D.Banionį pas J.Miltinį į grimo kambarį ir pasakė: „Čia Donatas Banionis. Jis nori būti aktoriumi“. Kitą dieną - 1941 m. gegužės 29-ąją - rašytojos Liūnės Janušytės sodelyje D.Banionis deklamavo J.Miltiniui Kossu-Aleksandriškio eilėraštį. Užmiršo tekstą. Pasakė pasakėčią „Arklys ir meška“. Ir buvo priimtas į teatrą. Kartu su grįžtančiais iš gastrolių aktoriais D.Banionis važiavo į Panevėžį. Tada nemanė, kad su šiuo miestu ir teatru bus susijęs visą gyvenimą.
          Gastrolėmis Kaune pasibaigė pirmasis teatro sezonas. Prasidėjo darbas studijoje: etiudai, improvizacijos, pratybos, J.Miltinio skaitomos paskaitos, o po jų - naujų spektaklių repeticijos. Repetavo K.Binkio „Atžalyną“. Jame D.Banionis vaidino Jasių Šiaučiuką. „J.Miltinis manimi buvo patenkintas, - prisimena aktorius. - Be to, mano pavardė pirmą kartą buvo išspausdinta laikraštyje.“ Paskui vaidino Gandą P.Vaičiūno „Nuodėmingam angele“, Antonijų M. de Sieros „Lopšinėje dainelėje“, Edvardą A.Vienuolio „Prieblandoje“. 1949 m. D.Banionis suvaidino savo pirmąjį didelį vaidmenį - Andrejų A.Ostrovskio ir N.Solovjovo dramoje „Belugino vedybos“. Ir kritikai, ir žiūrovai, ir pats J.Miltinis spektaklį įvertino labai gerai. Po to sekė kiti vaidmenys. Savaitgaliais spektakliai būdavo vaidinami Panevėžyje, o kitomis savaitės dienomis teatras važinėdavo gastrolių. Aplankyta ko ne visa Lietuva.
          Po 1948 m. sėkmingų gastrolių Vilniuje J.Miltiniui buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto garbės vardas, o 1954 m. jį atleido iš teatro. J.Miltinis nepasidavė. Jis nelegaliai, prisidengdamas V.Blėdžio pavarde, pastatė du spektaklius, išgarsinusius Panevėžio teatrą toli už Lietuvos ribų. Šiuose spektakliuose D.Banionis sukūrė vienus iš geriausių savo vaidmenų: H.Ibseno „Hedoje Gabler“ - Jorgeną Tesmaną, o A.Milerio „Komivojažerio mirtyje“ - Vilį Lomeną. Tada D.Banionis pabandė ir režisuoti. 1956 m. kartu su J.Alekna pastatė B.Nušičiaus „Dr.“ („Filosofijos daktarą“), o 1958 m. jau vienas - J.Švarco „Paprastąjį stebuklą“. Teko statyti spektaklius ir vėliau, 1980 m. J.Miltiniui išėjus iš teatro ir D.Banioniui tapus Panevėžio dramos teatro meno vadovu. Tačiau aktorius nuoširdžiai prisipažįsta: „Stačiau, nes reikėjo. Aš nesu režisierius. Esu aktorius, atlikėjas.“
          1959 m. J.Miltiniui grįžus į teatrą, D.Banionis puikiai suvaidino Bopertiui E.Labišo komedijoje „Šiaudinė skrybėlaitė“, nedidelį, bet labai gerai kritikų įvertintą Banko vaidmenį V.Šekspyro „Makbete“, Davydovą „Pakeltoje velėnoje“ (pagal M.Šolochovo romaną). 1966 m. aktoriui buvo lemta sukurti vieną iš sunkiausių savo vaidmenų - Bekmaną V.Borcherto pjesėje „Lauke, už durų“, o 1973 m. - Edgarą A.Strindbergo dramoje „Mirties šokis“.
          Nuo 1980 m. vadovavo teatrui. „Jei išeisiu iš teatro, - pasakoja aktorius, - į mano vietą paskirs mums svetimą žmogų. Ir tas svetimas žmogus pasiliks teatre tik tuos aktorius, kurie mąstys ir dirbs tik taip, kaip jis norės. Vyresnioji mūsų aktorių karta atleidimo nebijojo. Jie buvo pripažinti artistai, nors ir be diplomų. Bet juk teatre dirbo ir keliolika jaunų gabių žmonių. Vadinasi juos - į gatvę? Na, jau ne!“ Todėl 1983 m. įsteigė Panevėžio dramos teatre Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros filialą. Jam ir vadovavo.
          Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę valdžia nusprendė, kad žmogus gali gauti arba atlyginimą, arba pensiją, D.Banionis išėjo iš teatro. Dabar vaidina pagal sutartį. Panevėžio dramos teare sukūrė per 100 vaidmenų.
          1999 m. lapkričio 20 d. Nacionaliniame dramos teatre įvyko Paulo Barco pjesės “Susitikimas” premjera. Spektaklį pastatė aktoriaus sūnus režisierius Raimundas Banionis. D.Banionis sako: „Šis spektaklis man labai brangus. Perfrazuodamas mano kuriamo personažo Johano Sebastiano Bacho žodžius galiu pasakyti: aš kuriu, nes tai man yra palaima.“
          Kino karjera D.Banioniui taip pat susiklostė labai sėkmingai. 1959 m. režisieriaus V.Žalakevičiaus pastatytas „Adomas nori būti žmogumi“ - pirmasis aktoriaus filmas. Po to sekė „Vienos dienos kronika“, „Marš, marš, tra-ta-ta...“ (rež. R.Vabalas). Pirmuosius tris filmus aktorius laikė savo nesėkme kine. „Supratau, - prisimena D.Banionis, - kad kinas - ne man.“ Ketvirtasis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę. Jis patikėjo savo jėgomis. 1966 m. nusifilmavo nedideliame kunigo vaidmenyje režisieriaus E.Riazanovo komedijoje „Saugokis automobilio“, o 1968 m. suvaidino tarybinį žvalgą Ladeinikovą S.Kulišo filme „Ne sezono metas“. Šis vaidmuo atnešė jam sąjunginę šlovę. Po metų buvo pakviestas filmuotis M.Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“. Tai buvo bendras TSRS ir Italijos kino projektas. Vaidmuo nedidelis, bet teko laimė padirbėti kartu su aktoriais Š.Koneriu, L.Vanukiu, P.Finču. Iš karto po to filmavosi pas garsųjį režisierių G.Kozincevą filme „Karalius Lyras“ kartu su estu J.Jarvetu, latve L.Ozolinia, lietuviu R.Adomaičiu. Filmo operatoriumi buvo vaikystės draugas J.Gricius. 1970 m. vokiečių režisierius K.Volfas pakvietė D.Banionį suvaidinti didįjį ispanų dailininką Goją. Filmą statė VDR kino studija „Defa“. Tai buvo žinomo vokiečių rašytojo L.Foichtvangerio romano ekranizacija. Vaidmenį gerai įvertino ne tik kritikai, bet ir romano autoriaus našlė. Tuo pat metu režisierius A.Tarkovskis pakvietė D.Banionį filmuotis jo kuriamame filme „Soliaris“. Šis filmas gavo apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Po to buvo dar daug įdomių darbų ir susitikimų. Aktorius filmuojasi ir dabar. Prieš kelias savaites jis baigė kurti 70-ąjį savo kino personažą.
          D.Banionis visada siekė mokslo. Baigė ne tik Amatų, bet ir vidurinę mokyklą. Įgijo aukštojo mokslo diplomą. J.Miltinio paskatintas mokėsi užsienio kalbų. Vokiečių kinematografininkų sukurtame filme „Bethovenas: gyvenimo dienos“ didžiojo kompozitoriaus vaidmenį vaidino vokiečių kalba.
          D.Banionis sukūrė gražią šeimą. 1948 m. balandžio 2 d. vedė aktorę Oną Konkulevičiūtę. 1949-aisiais gimė jų pirmagimis sūnus Egidijus, kurio krikštatėviu tapo J.Miltinis. 1957 m. Onutės ir Donato šeima susilaukė antrojo sūnaus - Raimundo. Turi keturis anūkus.
          D.Banionio darbas įvertintas daugeliu premijų ir tarptautinių apdovanojimų. 1965 m. jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto, 1973 m. - Lietuvos TSR liaudies artisto, o 1974 m. - TSRS liaudies artisto garbės vardai.
          Ši paroda parengta iš Lietuvos literatūros ir meno archyve D.Banionio asmens fonde saugomų dokumentų. Kelias čia eksponuojamas nuotraukas aktorius maloniai paskolino iš savo šeimos albumo. Parodą suskirstėme į tris skyrius: Gyvenimo akimirkos, Teatras ir Kinas. Prie teatro ir kino vaidmenų nuotraukų įdėjome Donato Banionio komentarus.
          Sveikiname gerbiamąjį aktorių gražaus jubiliejaus proga. Linkime stiprios sveikatos, neblėstančios energijos, kūrybinės sėkmės ir dar daug įdomių vaidmenų teatre ir kine.

>>>