Liškiavos bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis yra
XVII-XVIII a. architektūros paminklas. 1694 m. fundaciniu raštu Vladislovas Jurgis
Kosyla Liškiavą užrašė Lietuvos provincijos dominikonų vienuoliams. Po ilgų
teisminių kovų su V. J. Kosylos žentais vienuoliai ant stataus Nemuno kranto pastatė
bažnyčią ir vienuolyną (baigti mūryti iki 1741 m.), prie kurių šliejosi ūkiniai
pastatai, šventorius, kapinynas, sodas. Visi pastatai buvo aptverti aukšta mūro tvora.
Po Trečiojo Lietuvos-Lenkijos
padalinimo Liškiava atiteko Prūsijai, o apleisti pastatai pradėjo griūti. Apie 1830 m.
Liškiavos vienuolyne buvo įkurti kunigų demeritų (nusikaltusių kunigų) pataisos
namai. Vėliau pastatai ėjo iš rankų į rankas. 1920 m. Liškiavai tapus valsčiaus
centru, vienuolyno kambariuose įsikūrė raštinė, paštas, smulkių prekių
parduotuvė. 1939 m. Alytaus apskrities savivaldybės ir Vilkaviškio kurijos atstovai
pasirašė sutartį dėl turizmo centro įkūrimo vienuolyno pastatuose. Tačiau netrukus
Liškiavos turizmo stovykla virto pabėgėlių iš Lenkijos stovykla.
1941 m. vienuolyno pastatą
perėmė Alytaus komunalinio ūkio skyrius. 19461976 m. čia veikė aštuonmetė
mokykla. 1977 m. vienuolyno pastatai atiteko Lelijos susivienijimui: buvusius
vienuolyno centrinius rūmus planuota pritaikyti pionierių stovyklai poilsio namams.
1991 m. šį projektą teko pakoreguoti, nes dalis vienuolyno pastato atiteko klebonijai.
19901997 m. bažnyčia buvo
restauruota, o jos požemiuose įrengtas muziejus su mumifikuotais palaikais. |