(buvusios arklidės)
(VAA. F.5, b.2184, l.110.)
(VAA. F.2, b.591-84, l.6.)
Seniausias mus pasiekęs dokumentas apie Kairėnus yra 1545 m. Žygimanto Senojo privilegija, kuria Kairėnuose suteikiamos trys tarnybos Jarmalai. 1586 m. Kairėnai atitenka Mikalojui Kiškai, kuris 1596 m. dvarą parduoda Ašmenos pakamarei, Lietuvos iždo raštininkui Janui Isaikovskiui. Isaikovskių giminės rankose Kairėnai išbuvo apie 100 metų. Jie laikomi pirmaisiais Kairėnų rezidencinių pastatų statytojais. Yra žinių, kad 1691 m. čia stovėjo vieno aukšto mediniai dvaro rūmai, kuriuos nusipirko Sapiegos. Tačiau dvare jie negyveno, nuomodavo jį skoloms apmokėti. 1699 m. Kairėnus jau laiko Inturkės seniūnas Mykolas Jonas Tyzenhauzas, 1700 m. Breslaujos pakamaris Vaina, 1703 m. Naugarduko seniūnas Steponas Tyzenhauzas, 1705 m. Gardino stalininkas Kazimieras Piontkovskis, kol galų gale 1730 m. Kairėnai perduodami Vilniaus Antakalnio vienuoliams trinitoriams. Tuo metu dvaro sodyba turėjo du savarankiškus branduolius - palivarko ir rūmų teritorijas. Įvažiuojama į dvarą buvo pro palivarką, kuriame stovėjo administratoriaus pastatas, svirnas, sūrinė, kluonas, diendaržiai, arklidės, bravoras, pirtis prie tvenkinio. Palivarko dešinėje buvo rūmų kiemas su penkiais tvenkiniais, parku ir sodu. Ši planinė gausi vandens telkinių dvaro sodybos struktūra yra išlikusi iki šių dienų ir sudaro vieną iš vertingiausių saugotinų Kairėnų dvaro architektūros elementų. 1759 m. Kairėnus išperka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas Jonas Dominykas Lopacinskas. Tuo metu rūmai išlaikė ankstesnę planinę struktūrą, bet atsirado galerija, prieangis su medinėmis kolonomis, paaukštintas laužytas stogas, po kuriuo eina mansardos. Prieš rūmus buvo pastatyti svirnas-iždas su galerija ir oficina. Atnaujinta ūkio dalis, kanalai, tvenkiniai. Iki pat 1870 m. dvaras buvo Lopacinskių priemiesčio rezidencija. XVIII a. pab. - XIX a. pr. kilus gaisrui sudegė daug pastatų. Tada pastatyti nauji dvaro rūmai, senųjų rūmų vietoje pastatyta medinė koplyčia (pašventinta 1821 m.). Naujieji vieno aukšto mediniai rūmai buvo žemais langais, su priestatukais, kaip domino, bet viduje dvelkė prabangiu skoniu. Iš patalpų į patalpas, skersai ir išilgai, aukštyn ir žemyn, tarp gėlių ir užuolaidų ėjo galerijos ir koridoriai. Prabangiai buvo įrengtos ir dvi oficinos, koplyčia su priešais stovinčia gotikine varpine, traktyras su biliardine, teatras, altana su vasaros maudykle ir kt. 1846 m. Lopacinskiai visą savo kilnojamąjį turtą perveža į Sariją ir dvaras pamažu apmiršta. 1870 m. dvarą nusiperka Juozas Tiškevičius, dar valdęs Lentvarį, Kretingą ir Palangą, todėl Kairėnuose negyvenęs. Tačiau jis ir jo sūnus Antanas pasižymėjo plačia ūkine veikla, todėl XIX a. pab. dvare buvo imtasi plėsti ūkį. Yra ir šiandien iš to laikotarpio išlikęs malūnas-svirnas ir vietoj buvusių arklidžių pastatyti dabartiniai rūmai. Apie 1899 m. iš Tiškevičių Kairėnus nusipirko pirkliai Nikolajus ir Fiodoras Stolypinai, o 1920 m. dvaro centras su 50 ha sodu atiteko Leleikai. 1933 m. Kairėnų dvaras paskiriamas psichoneurologinei ligoninei steigti. Tada buvo perstatytos dvaro arklidės ir pritaikytos ligoninės rūmams, malūne-svirne įrengta virtuvė. Kairėnų koplyčia, kaip Petro ir Povilo bažnyčios filialas, veikė iki 1945 m. Ligoninė iš Kairėnų buvo iškelta 1974 m., o dvaras ir parkas perduoti Vilniaus universiteto Botanikos sodui. Šiuo metu gyvenamųjų dvaro pastatų nebėra (tik perdaryti rūmai stovi), koplyčia nugriauta 1982 m. Parkas užima 22 ha plotą su pastatų kompleksu, sudėtinga tvenkinių sistema.