Lentvario dvaro rūmai
XX amžiaus pradžioje
(VAA. F.5,  b.6135, l.48.)

Lentvario dvaro rūmai.
Zamajevo medžio raižinys. 1887 m.
(VAA. F.5,  b.6135, l.44.)

Lentvario dvaro rūmų
pagrindinis fasadas. 1939 m.
(VAA. F.5,  b.6135, l.53.)

          Apie XVIII a., už 18 kilometrų nuo Vilniaus buvo įkurtas Lentvario dvaras. Tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus bei patį dvaro ansamblį nėra išlikę. Vienintelės žinios yra Zofijos Tiškevičiūtės-Potockos prisiminimai. XVIII a. dvaro savininku buvo Tomašas Sapiega, XIX a. pr. - N.Dambrovskis. 1819 m. teismo sprendimu dvaras buvo padalintas A.Lappo, Šachnoms ir Hrinevičiūtėms. Teismo protokole nurodoma čia buvus malūną, dvi daržines, vartus, mūrinį namą ir kt. Dabartinis dvaro ansamblis stovi teritorijoje, atitekusioje Šachnoms. 1848 m. sudarytame dvaro inventoriuje rašoma, kad dvaras priklauso mažamečiams Bronislavui, Liudvikui ir Vladislovui Šachnoms ir yra patenkinamos būklės. Susideda dvaras iš palivarko, kaimo, šešių ežerų, apie 388 dešimtinių žemės. 1850 m. dvarą nusipirko grafas Juozas Tiškevičius. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė iki 1939 m. Dabartinis dvaro savininkas, jo sūnus Eugenijus Tiškevičius gyvena JAV. Iki XIX a. vid. neminimi dvaro pastatai, todėl galima manyti, kad dvaro sodyba buvo įrengta tik Juozo Tiškevičiaus valdymo laikais. Dvaro sodyba stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą. Smėlį kasė iš kalvos Lentvaryje, kuri iki šiol vadinama „Roskopana Gora“. XX a. pr. pylimo gale, ten kur susikerta trys keliai, stovėjo aukštas ketaus stulpas su pakabintu žibintu. Dvaro rūmai buvo statomi dviem etapais. 1865-1866 m. statyboms vadovavo Gustavas Šachno. Rūmai buvo dviejų ar trijų aukštų pastatas su plačiu privažiuojamuoju prieangiu fasade, aukštu bokštu su kreneliažu pietvakarių pusėje, o kitoje pusėje su žemesniu, dviejų aukštų sparnu. Fasadas ėjo į ežero pusę. Viskas skendėjo medžiuose. Antrasis etapas 1890 m., kai didelis meno žinovas ir kolekcininkas Vladislovas Tiškevičius sumanė rekonstruoti dvarą. Remiantis jo dukters Zofijos Tiškevičiūtės-Potockos prisiminimais, tai buvo padaryta iki 1899 m. Reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni, kompaktiškesni, išryškintos neogotikinės formos rūmai. Rūmai buvo raudono molio plytų, gausiai puoštais fasadais, dviejų aukštų, su trijų - keturių aukštų rizalitais bei šešių aukštų bokštu. Be to, dar buvo dviejų aukštų arklidės, daržinė su keturiais bokštais, dviejų aukštų teatras su dviem atlantų skulptūrom ir trijų aukštų bokštas (maudyklė), kuriame dabar įkurtas muziejus ir kt. pastatai. 1915 m. čia buvo apsistoję rusų armijos daliniai, kurie dvarą nusiaubė. Visus vertingus daiktus Vladislovas Tiškevičius išsivežė į Rusiją, kur jie pradingo. Išliko tik Vilniuje, Tiškevičių rūmuose, paslėpti daiktai, bet ir jie, išgabenti į Varšuvą, Senatorių gatvės rūmus, per sukilimą sudegė. Dėl ekonominių sunkumų Tiškevičiai tarpukariu dvaro rūmų neatstatinėjo, pastatas buvo konservuotas. Po 1945 m. rūmai atiteko Lentvario kilimų fabrikui. Tuo metu buvo užstatytas trečias aukštas tarp rizalitų, pakeista stogo forma. Be rūmų, dvare buvo daug ūkio pastatų, kurie išlikę iki šiandien. 12,7 ha ploto parke yra išlikę grotas - uolų imitacija iš armuoto betono, du viadukai, upelyje dirbtinės kaskados, suformuotos iš akmenų. Dvaro ansamblyje ir šiandieną įsikūręs Lentvario kilimų fabrikas.