LIETUVOS
PAVELDAS - DVARAI
Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ir ateities.
Jonas Basanavičius
Beveik
kiekviename Lietuvos kampelyje galime pasigėrėti dažnai jau apleistais ir
apgriuvusiais, tačiau dramatiškus tautos istorijos įvykius dar menančiais dvarais...
Lietuvoje dvaras suvokiamas
dviem aspektais: dvaras - kaip statinys ir dvaras - kaip kultūros židinys.
Lietuvoje XIII a. IV
dešimtmetyje kuriantis valstybei pradėjo formuotis dvaras, kaip kultūros židinys.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras tapo diplomatijos, administracijos, rašto
perėmimo svarbiausiu centru. Lietuvos valdovas, jo šeimos nariai buvo meno kūrinių,
architektūros statinių, Lietuvos metraščių užsakovai bei mecenatai. Nuo XIV a.
pabaigos kai kurias kultūrinės institucijos funkcijas, skatinami didžiojo
kunigaikščio dvaro pavyzdžio, pamažu perėmė ir pasauliečių didikų bei vyskupų,
taip pat turtingųjų bajorų dvarai. Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos, netgi
galime sakyti iki XIX a. didikai Vilniuje, Kėdainiuose, Biržuose ir kitur buvo
reikšmingų architektūrinių ansamblių užsakovai.
Kitas aspektas - dvaras, kaip
architektūrinis statinys. Viduramžiais dvaras buvo feodalo valda ir gyvenvietė,
naujaisiais amžiais dvaras tampa stambaus žemės savininko ūkiu. Dvaro žemę sudarė
savininko žemė ir priklausomų valstiečių naudojama skirtinė žemė. Lietuvoje dvarai
pradėjo formuotis XIV a. pabaigoje ir XV a. I pusėje, įvedus
krikščionybę ir didžiajam kunigaikščiui pradėjus atidavinėti valstiečius ir
stiprinti bajorus kaip karo jėgą. Visiškai dvarai susiformavo XV a.
II pusėje, kai bajorų sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų sodybų. Tokioms
bajorų sodyboms iki XVI a. visiškai prigijo dvaro terminas.
Didelį dvarą XVI a. -
XIX a. I pusėje sudarė žemvaldžio pagrindinė sodyba, keli dvarų arimai su
dvarų pramonės įmonėmis ir priklausantys tam žemvaldžiui valstiečių kaimai,
kartais ir miesteliai. Reikia paminėti, kad egzistavo bažnytiniai ir vienuolynų dvarai,
kurie pradėjo kurtis po Lietuvos krikšto 1387 metais.
1861 metais panaikinus
baudžiavą kaimas atsiskyrė nuo dvaro. Nuo to laiko dvarais imta vadinti tik dvarininkų
sodybas su tam tikru žemės plotu. XIX a. II pusėje dauguma jų pamažu virto
dideliais rinkos ekonomikos ūkiais, kurie rėmėsi žemės ūkio darbininkų darbu.
Lietuvoje dvarų sodybas
sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai ir kiti gamybiniai statiniai, kai kada -
bažnyčia arba koplyčia, parkai, sodai. Pastatai dėstyti kompaktiškai aplink didelį
kiemą, kartais išmėtyti arba sugrupuoti pagal funkcijas į sektorius aplink kelis
kiemus. Ryškiausias būdavo gyvenamasis sektorius su rūmais ir pagalbinių namų,
dažniausiai vadinamų svirnais, dalis. Iki XVII a. dvarų gyvenamieji namai
daugiausiai būdavo mediniai, puošnūs, su aukštais stogeliais, drožinėtais stulpais,
tekintomis baliustradomis, atviromis lodžijomis, prieangiais, su langų vitražais. Jau
Renesanso epochoje pradėta statyti ir mūrinius rūmus su bokštais (Siesikų dvaras),
dažniausiai dekoruotus. Nuo XVII a. Lietuvoje pagal griežtos ašinės simetrijos
principus imta kurti sodybas su reprezentacine dalimi ir erdviu želdynais apsuptu kiemu.
Po XVII - XVIII a. karų sunaikinti dvarai buvo atstatomi pagal senąjį planą, bet
dažniausiai mūriniai, vyravo baroko architektūra. XVIII a. II pusėje dvarų
sodybas juosė želdinių masyvai, pro kuriuos vos matėsi pastatai. Jie buvo laisvai
išdėstyti aplink du tris kiemus: pagrindiniame kieme buvo parteris, prie jo - rūmai,
oficinos, žirgynai, aukštų želdinių juosta skyrė ūkinę dalį, kurioje trobesiai
buvo suskirstyti funkcinėmis grupėmis. Parkai dažniausiai mišrios - angliškojo ir
prancūziškojo parko - struktūros, kurti tapybiško, nelygaus reljefo vietose, prie
upių, upelių, ežerų. Rūmai būdavo vienaukščiai arba dviaukščiai, rūmų fasadai
miestuose būdavo puošnesni. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje dvarai
daugiausiai rekonstruojami, nors statoma ir naujų. XIX a. I pusėje vyravo
romantizmo principai, o antroje pusėje orientuotasi į Vakarų kultūrą, kviečiami
kitų šalių architektai: italas L.J.Marconi suprojektavo Trakų Vokės, vokiečiai
J.Husas - Užutrakio, Lorentzas - Plungės dvaro sodybas. Istorizmo laikotarpiu statyti ir
dideli rūmai, ir mažos vilos.
Po I-ojo pasaulinio karo
aristokratijai netekus privilegijų naujų dvaro sodybų nekurta, senosios ėmė nykti,
ypač sparčiai - sovietinės okupacijos metais jas nacionalizavus.
Po nepriklausomybės atkūrimo
į kultūros vertybių apskaitą buvo patekę 817 dvarų, iš kurių 239, visiškai
sunykę arba nebeišlikę, buvo išbraukti iš sąrašo. Šiuo metu kultūros vertybių
apskaitoje yra 578 dvarai.
Padidėjęs dėmesys dvarų
kultūrai kelia viltį, kad laikui bėgant bent jau geriausiai išlikę dvarai bus
atstatyti, kad į juos sugrįš meno, muzikos, grožio ir išminties dvasia.
Šiuo metu fotografijose
galima užfiksuoti pastatų išvaizdą. Taip pavyksta išsaugoti XX a. dvarų
vaizdus. Parodoje eksponuojami dokumentai saugomi Vilniaus apskrities archyve.
Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija. - Kaunas, Spindulys, 2004.