Skamba muzikinis įrašas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo garso dokumentų fondų
Vilniaus apskrities archyvas

 

LIETUVOS PAVELDAS - DVARAI
   

Siesikų dvaro rūmų-pilies vaizdas nuo ežero pusės. XIX a. Andriolio piešinys


Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ir ateities.
Jonas Basanavičius

 

          Beveik kiekviename Lietuvos kampelyje galime pasigėrėti dažnai jau apleistais ir apgriuvusiais, tačiau dramatiškus tautos istorijos įvykius dar menančiais dvarais...
          Lietuvoje dvaras suvokiamas dviem aspektais: dvaras - kaip statinys ir dvaras - kaip kultūros židinys.
          Lietuvoje XIII a. IV dešimtmetyje kuriantis valstybei pradėjo formuotis dvaras, kaip kultūros židinys. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras tapo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimo svarbiausiu centru. Lietuvos valdovas, jo šeimos nariai buvo meno kūrinių, architektūros statinių, Lietuvos metraščių užsakovai bei mecenatai. Nuo XIV a. pabaigos kai kurias kultūrinės institucijos funkcijas, skatinami didžiojo kunigaikščio dvaro pavyzdžio, pamažu perėmė ir pasauliečių didikų bei vyskupų, taip pat turtingųjų bajorų dvarai. Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos, netgi galime sakyti iki XIX a. didikai Vilniuje, Kėdainiuose, Biržuose ir kitur buvo reikšmingų architektūrinių ansamblių užsakovai.
          Kitas aspektas - dvaras, kaip architektūrinis statinys. Viduramžiais dvaras buvo feodalo valda ir gyvenvietė, naujaisiais amžiais dvaras tampa stambaus žemės savininko ūkiu. Dvaro žemę sudarė savininko žemė ir priklausomų valstiečių naudojama skirtinė žemė. Lietuvoje dvarai pradėjo formuotis XIV a. pabaigoje ir XV a. I pusėje, įvedus krikščionybę ir didžiajam kunigaikščiui pradėjus atidavinėti valstiečius ir stiprinti bajorus kaip karo jėgą. Visiškai dvarai susiformavo XV a. II pusėje, kai bajorų sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų sodybų. Tokioms bajorų sodyboms iki XVI a. visiškai prigijo dvaro terminas.
          Didelį dvarą XVI a. - XIX a. I pusėje sudarė žemvaldžio pagrindinė sodyba, keli dvarų arimai su dvarų pramonės įmonėmis ir priklausantys tam žemvaldžiui valstiečių kaimai, kartais ir miesteliai. Reikia paminėti, kad egzistavo bažnytiniai ir vienuolynų dvarai, kurie pradėjo kurtis po Lietuvos krikšto 1387 metais.
          1861 metais panaikinus baudžiavą kaimas atsiskyrė nuo dvaro. Nuo to laiko dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu. XIX a. II pusėje dauguma jų pamažu virto dideliais rinkos ekonomikos ūkiais, kurie rėmėsi žemės ūkio darbininkų darbu.
          Lietuvoje dvarų sodybas sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai ir kiti gamybiniai statiniai, kai kada - bažnyčia arba koplyčia, parkai, sodai. Pastatai dėstyti kompaktiškai aplink didelį kiemą, kartais išmėtyti arba sugrupuoti pagal funkcijas į sektorius aplink kelis kiemus. Ryškiausias būdavo gyvenamasis sektorius su rūmais ir pagalbinių namų, dažniausiai vadinamų svirnais, dalis. Iki XVII a. dvarų gyvenamieji namai daugiausiai būdavo mediniai, puošnūs, su aukštais stogeliais, drožinėtais stulpais, tekintomis baliustradomis, atviromis lodžijomis, prieangiais, su langų vitražais. Jau Renesanso epochoje pradėta statyti ir mūrinius rūmus su bokštais (Siesikų dvaras), dažniausiai dekoruotus. Nuo XVII a. Lietuvoje pagal griežtos ašinės simetrijos principus imta kurti sodybas su reprezentacine dalimi ir erdviu želdynais apsuptu kiemu. Po XVII - XVIII a. karų sunaikinti dvarai buvo atstatomi pagal senąjį planą, bet dažniausiai mūriniai, vyravo baroko architektūra. XVIII a. II pusėje dvarų sodybas juosė želdinių masyvai, pro kuriuos vos matėsi pastatai. Jie buvo laisvai išdėstyti aplink du tris kiemus: pagrindiniame kieme buvo parteris, prie jo - rūmai, oficinos, žirgynai, aukštų želdinių juosta skyrė ūkinę dalį, kurioje trobesiai buvo suskirstyti funkcinėmis grupėmis. Parkai dažniausiai mišrios - angliškojo ir prancūziškojo parko - struktūros, kurti tapybiško, nelygaus reljefo vietose, prie upių, upelių, ežerų. Rūmai būdavo vienaukščiai arba dviaukščiai, rūmų fasadai miestuose būdavo puošnesni. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje dvarai daugiausiai rekonstruojami, nors statoma ir naujų. XIX a. I pusėje vyravo romantizmo principai, o antroje pusėje orientuotasi į Vakarų kultūrą, kviečiami kitų šalių architektai: italas L.J.Marconi suprojektavo Trakų Vokės, vokiečiai J.Husas - Užutrakio, Lorentzas - Plungės dvaro sodybas. Istorizmo laikotarpiu statyti ir dideli rūmai, ir mažos vilos.
          Po I-ojo pasaulinio karo aristokratijai netekus privilegijų naujų dvaro sodybų nekurta, senosios ėmė nykti, ypač sparčiai - sovietinės okupacijos metais jas nacionalizavus.
          Po nepriklausomybės atkūrimo į kultūros vertybių apskaitą buvo patekę 817 dvarų, iš kurių 239, visiškai sunykę arba nebeišlikę, buvo išbraukti iš sąrašo. Šiuo metu kultūros vertybių apskaitoje yra 578 dvarai.
          Padidėjęs dėmesys dvarų kultūrai kelia viltį, kad laikui bėgant bent jau geriausiai išlikę dvarai bus atstatyti, kad į juos sugrįš meno, muzikos, grožio ir išminties dvasia.
          Šiuo metu fotografijose galima užfiksuoti pastatų išvaizdą. Taip pavyksta išsaugoti XX a. dvarų vaizdus. Parodoje eksponuojami dokumentai saugomi Vilniaus apskrities archyve.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija. - Kaunas, Spindulys, 2004.

 

>>>