Verkių dvaro apatinis malūnas,
senoji karčiama Traktatka,
tiltelis per kanalą, altana, senieji rūmai,
vakarinė oficina prieš rekonstrukciją.
J.Oziemblovskio piešinys.
1830 m.
(VAA. F.5,  b.3159, l.19.)

Verkių dvaro vakarinė oficina
po rekonstrukcijos.
V.S.Sodovnikovo piešinio litografija.
~ 1845 m.
(VAA. F.5,  b.3159, l.17.)

Verkių dvaro žiemos sodas.
V.S.Sodovnikovo piešinio litografija.
~ 1845 m.
(VAA. F.5,  b.3159, l.33.)

          Verkiai - vienas seniausių Lietuvos dvarų, beveik keturis šimtmečius buvęs Vilniaus vyskupų užmiesčio rezidencija. Pirmoji rašytinė žinia apie Verkius mus pasiekia iš 1387 m., kai Jogaila Verkius, kuriuose pagonybės laikais gyveno Krivių krivaitis, padovanojo Vilniaus vyskupui. Iki XVII a. pab. Verkiuose mūrinių pastatų nebuvo, o dabartinis rūmų ansamblis sukurtas XVIII a. antroje pusėje žymiausiųjų Lietuvos architektų - Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus. Šio ansamblio iniciatorius ir mecenatas Vilniaus vyskupas Jokūbas Ignotas Masalskis, Verkiuose apsigyveno 1762 m. Iš pradžių jis gyveno senuose vyskupų mediniuose rūmuose. Vyskupas nusprendė restauruoti senuosius rūmus bei pasistatyti modernišką rezidenciją. 1780 m. Verkiai tapo Jokūbo Ignoto Masalskio nuosavybe. Tuomet ir buvo pastatytas visas ansamblis, kasami tvenkiniai, tvarkomas parkas, vedamas vandentiekis ir kt. Verkiai tapo Vilniaus priemiesčio pramogų ir iškilmių centru. 1792 m. Verkiai atiteko J.I.Masalskio giminaitės vyrui grafui Potockiui. Tačiau šis gyveno Baltarusijoje, todėl dvarą pardavė Vilniaus maršalkai Stanislovui Jasinskiui. Valdant jam dvaras nusigyveno, buvo įkurtas moterų pensionas, prancūzų kariuomenės ligoninė. Rūmai pradėjo irti. 1842 m. Raudondvarį į Verkius iškeitė Liudvikas Vitgenšteinas. 1874-1887 m. valdant dvarą kunigaikščiui Petrui Vitgenšteinui, Verkiai vėl suklestėjo. Norėdamas puošniai ir prabangiai gyventi, P.Vitgenšteinas iš užsienio parsivežė menininkų ir architektų, kurie perstatė kairįjį pastatą (pristatė bokštą ir žiemos sodą), sutvarkė parką bei gėlynus ir kt. Rūmai buvo išpuošti įvairiais prabangiais dalykais, atvežtais iš Romos ir Paryžiaus, Radvilų surinktomis muziejinėmis retenybėmis (ginklais, paveikslais, žvėrių iškamšomis, šarvais). Iki šių dienų kairiųjų rūmų interjerų medžio raižiniuose yra išlikę inicialai P. W., liudijantys, kad rūmų puošimas buvo atliktas P.Vitgenšteino laikais. Verkiuose taip pat buvo oranžerija, šiltadaržiai, tvenkiniai, pilni žuvų, žvėrynas, vandentiekis, 40 važinėjamų arklių, dujos, paštas, telegrafas, fotografų dirbtuvė, popieriaus fabrikas ir kt. Apie Verkių prabangą ir puošnumą kalba ir žiemos sodas, kuris tuo metu buvo vienintelis Lietuvoje. Jis statytas iš stiklo ir plieno, pagal prancūzų architekto projektą. Taip pat buvo nutiesti keliai į Verkius ir pačiuose Verkiuose. XVIII a. parkas yra vienas iš didingiausių ir unikaliausių Lietuvos parkų, išsidėstęs Neries viršutinėje ir apatinėje terasose. Iki šių dienų išlikę trys tvenkiniai prie malūnų bei žuvivaisos tvenkiniai. Po P.Vitgenšteino mirties Verkiai atiteko jo seseriai Marijai Hohenloe, kuri paklusdama caro valdžios įstatymams (svetimšaliams draudžiama valdyti žemes), Verkius turėjo parduoti. XIX a. pab. - XX a. pr. Verkiai ėjo iš rankų į rankas, kol visiškai nusmuko. 1960 m. visas ansamblis buvo perduotas Lietuvos mokslų akademijos Botanikos bei Zoologijos ir parazitologijos institutų žinion. Dėka jų iki 1976 m. atkuriant istorinius interjerus buvo restauruoti likę pastatai (reprezentaciniai rūmai neišlikę). 1992 m. čia įsteigtas Verkių istorinis ir kultūros draustinis, tapęs Verkių regioninio parko dalimi.