Kazys
Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiaus Selemos
Būdos kaime. Lankė rusišką Oškinės pradžios mokyklą. Nuo 1877 m. mokėsi
Marijampolės gimnazijoje, ją baigęs 1887 m. įstojo į Maskvos universiteto medicinos
fakultetą. Studijuodamas priklausė lietuvių studentų draugijai, įsitraukė į
varpininkų sąjūdį. 1893 m. baigė universitetą ir kurį laiką dirbo Rusijoje, 1894
m. grįžo į Lietuvą ir vertėsi gydytojo praktika Marijampolėje.
K. Grinius anksti įsitraukė
į lietuvių išsivadavimo judėjimą: rašė straipsnius, kuriuose buvo kritikuojama caro
politika, skleidė demokratines laisvės idėjas.
1896 m. K. Grinius vedė
Joaną Pavalkytę, kuri pritarė jo puoselėjamoms idėjoms ir jį visokeriopai palaikė.
Jų namai Marijampolėje tapo lietuvių visuomenės veikėjų susibūrimo vieta. Už
aktyvią veiklą K. Grinių ir jo žmoną caro valdžia persekiojo, tardė ir net kalino.
Pirmojo pasaulinio karo metu
K. Grinius su šeima pasitraukė į Šiaurės Kaukazą, dirbo įvairiose sanatorijose.
1918 m. rudenį į jų namus Kislovodske įsiveržę bolševikai sušaudė žmoną Joaną
ir dukterį Gražiną.
1919 m. pavasarį K. Grinius
su sūnumis Kaziu ir Jurgiu išvyko į Prancūziją. Likimas ir vėl nepagailėjo jam
išbandymų: kelionėje susirgo ir mirė sūnus Jurgis. Paryžiuje K. Grinius buvo
paskirtas Repatriacijos komisijos pirmininku, jis padėjo grįžti į Tėvynę daugiau
kaip 1000 lietuvių.
1919 m. pabaigoje grįžęs į
Lietuvą K. Grinius aktyviai įsitraukė į politinę veiklą: buvo Steigiamojo, Pirmojo,
Antrojo ir Trečiojo Seimo narys, vadovavo šeštajam Ministrų kabinetui. 1926 m.
birželio 7 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu, tačiau 1926 m. gruodžio
17 d. jam teko iš šių pareigų atsistatydinti. K. Grinius nepritarė A. Smetonos vidaus
politikai, jo valdymo stiliui.
Atsistatydinęs K. Grinius
tęsė darbą Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriuje, energingai rūpinosi
tuberkuliozės gydymu, motinų ir vaikų sveikata, kūrė lietuviškus medicinos terminus.
Už nuopelnus Lietuvos medicinai 1926 m. jam buvo suteiktas medicinos garbės daktaro
vardas.
1927 m. K. Grinius vedė
Kristiną Arsaitę. Jiems gimė sūnus Liūtas.
K. Grinius buvo vienas
iš Lietuvos demokratų partijos įkūrėjų, šios partijos programos autorius,
priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai. Vokiečių okupacijos metais už
protestą dėl žydų naikinimo buvo ištremtas iš Kauno ir apsistojo pas seserį
Alksniškių kaime.
1944 m. vasarą K. Grinius su
žmona Kristina ir sūnumi Liūtu pasitraukė į Vokietiją, iš ten 1947 m. išvyko į
JAV. K. Grinius neprarado vilties, kad bolševikų režimas žlugs, kad bus atkurta laisva
ir demokratinė Lietuvos valstybė. Dėl Lietuvos okupacijos jis kreipėsi net į
šešiolikos valstybių vadovus, prašydamas paramos.
Kazys Grinius mirė 1950 m.
birželio 4 d. Čikagoje.
1994 m. urna su
Prezidento K. Griniaus palaikais buvo parvežta į Lietuvą ir iškilmingai palaidota
netoli tėviškės Selemos Būdos kaimo.
Prezidento sūnaus
Liūto Griniaus našlė Nijolė Grinienė perdavė Lietuvai prezidento K. Griniaus ir jo
sūnų pulkininko Kazio Griniaus ir Liūto Griniaus archyvus. Buvusio Lietuvos
archyvų departamento direktoriaus Gedimino Ilgūno rūpesčiu šie dokumentai 1995 m.
buvo pargabenti į Lietuvą ir dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve. |