Lietuvos centrinis valstybės archyvas
         

Kazio Griniaus 140-osios gimimo metinės
       

      
Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius.
Portretas. 1926 m. J. Kliučinskienės nuotr.
      LCVA. P-21747

          Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiaus Selemos Būdos kaime. Lankė rusišką Oškinės pradžios mokyklą. Nuo 1877 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, ją baigęs 1887 m. įstojo į Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Studijuodamas priklausė lietuvių studentų draugijai, įsitraukė į varpininkų sąjūdį. 1893 m. baigė universitetą ir kurį laiką dirbo Rusijoje, 1894 m. grįžo į Lietuvą ir vertėsi gydytojo praktika Marijampolėje.
          K. Grinius anksti įsitraukė į lietuvių išsivadavimo judėjimą: rašė straipsnius, kuriuose buvo kritikuojama caro politika, skleidė demokratines laisvės idėjas.
          1896 m. K. Grinius vedė Joaną Pavalkytę, kuri pritarė jo puoselėjamoms idėjoms ir jį visokeriopai palaikė. Jų namai Marijampolėje tapo lietuvių visuomenės veikėjų susibūrimo vieta. Už aktyvią veiklą K. Grinių ir jo žmoną caro valdžia persekiojo, tardė ir net kalino.
          Pirmojo pasaulinio karo metu K. Grinius su šeima pasitraukė į Šiaurės Kaukazą, dirbo įvairiose sanatorijose. 1918 m. rudenį į jų namus Kislovodske įsiveržę bolševikai sušaudė žmoną Joaną ir dukterį Gražiną.
          1919 m. pavasarį K. Grinius su sūnumis Kaziu ir Jurgiu išvyko į Prancūziją. Likimas ir vėl nepagailėjo jam išbandymų: kelionėje susirgo ir mirė sūnus Jurgis. Paryžiuje K. Grinius buvo paskirtas Repatriacijos komisijos pirmininku, jis padėjo grįžti į Tėvynę daugiau kaip 1000 lietuvių.
          1919 m. pabaigoje grįžęs į Lietuvą K. Grinius aktyviai įsitraukė į politinę veiklą: buvo Steigiamojo, Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimo narys, vadovavo šeštajam Ministrų kabinetui. 1926 m. birželio 7 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu, tačiau 1926 m. gruodžio 17 d. jam teko iš šių pareigų atsistatydinti. K. Grinius nepritarė A. Smetonos vidaus politikai, jo valdymo stiliui.
          Atsistatydinęs K. Grinius tęsė darbą Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriuje, energingai rūpinosi tuberkuliozės gydymu, motinų ir vaikų sveikata, kūrė lietuviškus medicinos terminus. Už nuopelnus Lietuvos medicinai 1926 m. jam buvo suteiktas medicinos garbės daktaro vardas.
          1927 m. K. Grinius vedė Kristiną Arsaitę. Jiems gimė sūnus Liūtas.
           K. Grinius buvo vienas iš Lietuvos demokratų partijos įkūrėjų, šios partijos programos autorius, priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai. Vokiečių okupacijos metais už protestą dėl žydų naikinimo buvo ištremtas iš Kauno ir apsistojo pas seserį Alksniškių kaime.
          1944 m. vasarą K. Grinius su žmona Kristina ir sūnumi Liūtu pasitraukė į Vokietiją, iš ten 1947 m. išvyko į JAV. K. Grinius neprarado vilties, kad bolševikų režimas žlugs, kad bus atkurta laisva ir demokratinė Lietuvos valstybė. Dėl Lietuvos okupacijos jis kreipėsi net į šešiolikos valstybių vadovus, prašydamas paramos.
          Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje.
           1994 m. urna su Prezidento K. Griniaus palaikais buvo parvežta į Lietuvą ir iškilmingai palaidota netoli tėviškės – Selemos Būdos kaimo.
           Prezidento sūnaus Liūto Griniaus našlė Nijolė Grinienė perdavė Lietuvai prezidento K. Griniaus ir jo sūnų – pulkininko Kazio Griniaus ir Liūto Griniaus – archyvus. Buvusio Lietuvos archyvų departamento direktoriaus Gedimino Ilgūno rūpesčiu šie dokumentai 1995 m. buvo pargabenti į Lietuvą ir dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve.

 

Į parodą >>>

 

A