Lietuvos miestų rašytiniai heraldikos šaltiniai, ypač senieji, nėra gausūs. Dažnai besidomintiems herbais tenka pasitenkinti šykščiomis privilegijų miestams žiniomis, mažai ką pasakančiomis apie herbą, jo kompoziciją ir spalvas. Dėkingiausi šiuo požiūriu yra XVIII a. pabaigos šaltiniai.
          Lietuvos miestelių raidos istorijoje labai svarbus Ketverių metų seimo laikotarpis (1788-1792 m.). 1791 m. balandžio 18 d. Seime buvo priimtas miestų įstatymas, tų pačių metų gegužės 3 d. - įstatymas, žinomas kaip Gegužės 3-osios Konstitucija. Miestiečiai tapo valstybės piliečiais, gavo asmens laisvę ir miesto žemės nuosavybės teisę. Prasidėjo intensyvus miestiečių luomo plėtimas ir stiprinimas [1, p.197; 2, p.117]. 1791 m. lapkričio 9 d. - 1792 m. birželio 26 d., t.y. tik per septynis su puse mėnesio, savivaldos teisės buvo suteiktos (lokacinėmis privilegijomis) arba atnaujintos savivaldos teisės (renovacinėmis privilegijomis) 74 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestams ir miesteliams. Iš jų 55 yra dabartinėje Lietuvos teritorijoje, 16 - Baltarusijos, 3 - Lenkijos [4, p. 105]. Miestų savivaldybėms nebuvo lemta ilgai veikti. Targovicos konfederacija (1792-1793 m.), po to ir Gardino seimas (1793 m.) panaikino priimtą 1791 m. miestų įstatymą, taip pat ir 1791-1792 m. duotąsias miestų privilegijas [2, p.89].
          1791-1792 m. Lietuvos miestams ir miesteliams suteiktos privilegijos buvo įrašytos į Lietuvos Metrikos mažosios (vicekanclerio) raštinės knygą. Šioje knygoje, be privilegijų tekstų, nupiešti spalvoti miestų herbai. Tai stambiausias ir vertingiausias Lietuvos miestų heraldikos šaltinis [4, p.105]. Jo svarbą padidina dar ir tai, kad dalis privilegijų originalų yra žuvę, kiti išsiblaškę po įvairias dokumentų saugyklas. Žinoma daugiau tik kaip trečdalis 1791-1792 m. privilegijų originalų [4, p.107-108]. Minėtos Lietuvos Metrikos knygos originalas saugomas Rusijos valstybiniame Senųjų aktų archyve Maskvoje [5]. Lietuvos valstybės istorijos archyvas turi šios Lietuvos Metrikos knygos mikrofilmus ir spalvotas miestų herbų kopijas, padarytas iš jos originalo [3].
          1791-1792 m. herbai - tai tam tikro konkretaus istorinio laikotarpio padarinys, su jam būdingomis idėjinės raiškos priemonėmis ir vieningu stiliumi [4, p.107]. Kas piešė šiuos miestų herbus - raštinės žmonės ar samdyti dailininkai, - lieka neaišku. Spėjama, kad jų buvo ne vienas, ir, matyt, skirtingos kvalifikacijos. Originalų herbai gražesni, kruopščiau nupieštos jų atskiros dalys, daugiau švelnių pustonių ir mažiau detalizavimo. Originalai yra pergamentiniai, o kopijos Lietuvos Metrikoje nupieštos gelsvai melsvo atspalvio popieriuje. Herbuose Lietuvos Metrikoje stengtasi gan tiksliai pakartoti pagrindinio simbolio kompoziciją, bet mažiau gilintasi į detales [4, p.110].
          1791-1792 m. Lietuvos miestų herbai nėra sudėtingi, vyrauja paprastos figūros [4, p.117]. Iš kitų gera heraldika išsiskiria XVIII a. pabaigoje herbuose (ypač Žemaitijos) pasirodžiusi karinė atributika [4, p.123]. Santūrumu ir paprastumu išsiskiria senesnes heraldikos tradicijas turinčių Jurbarko, Kėdainių, Šeduvos, Veliuonos, taip pat naujai sukurti Ariogalos, Babtų, Balninkų, Daugų, Gargždų, Karmėlavos, Rumšiškių, Skirsnemunės, Sudargo, Tryškių, Užpalių, Viekšnių, Žvingių ir kai kurie kiti herbai [4, p.119]. Ikonografiniu požiūriu prasčiausiai iš visų atrodo religinio turinio piešiniai (Kvėdarnos, Liubavo, Maišiagalos, Platelių, Simno) [4, p.120].
          Per Ketverių metų seimą privilegijas gavusių miestų ir miestelių herbuose pasirodo pirmieji devizai. Posakiuose reiškiamos laisvės, teisingumo, vienybės idėjos. Čia laisvė suprantama visų pirma kaip valstybės suverenumas [4, p.130]. Privilegijose dažniausiai herbo poreikis ir jo panaudojimo ribos nusakytos taip: „miesto teismo ir valdymo poreikiams ant išrašų ir oficialių raštų“ [4, p.114].
          1791-1792 m. herbai yra nepakankamai istoriškai išvystyto miesto herbo instituto ir XVIII a. pabaigos heraldikos minties sintezės rezultatas. Jis atsirado tada, kai dar nebuvo susiformavęs mokslinis požiūris į herbą, o klasikinių heraldikos kanonų nesilaikymas tapo savotiška norma [4, p.137]. Tačiau teigti, kad XVIII a. pabaigoje visai nežinota heraldikos taisyklių, būtų neteisinga.
          Herbai pateikiami pagal privilegijų miestams suteikimo chronologiją, nurodant datą ir privilegijos eilės numerį Lietuvos Metrikos knygoje.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. Jegelevičius S. Nemunaitis ir jo parapija. Vilnius, 2002. I knyga.
2. Kryževičius V. Lietuvos privilegijuotieji miestai. Vilnius, 1981.
3. LVIA. F. 389 [LM]. B. 556.
4. Rimša E. 1791-1792 m. Lietuvos miestų savivaldos privilegijos kaip heraldikos šaltinis. Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. Vilnius, 1988.
5. РГАДА. Ф. 389. Д. 556.

Į parodą >>>