Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpis (1918–1940 m.) Kauno istorijoje yra išskirtinis. Per du dešimtmečius Rusijos imperijos gubernijos centras tapo modernios Europos valstybės Laikinąja sostine, kurioje formavosi brandi pilietinė visuomenė. Šie procesai, svarbūs visai Lietuvai, atsispindi ir Kauno apskrities archyve saugomuose Kauno miesto savivaldybės dokumentuose.
          Ši paroda apima pradinį moderniosios savivaldos formavimosi Kaune etapą – 1918 metų pabaigoje vykusius Kauno miesto savivaldybės rinkimus ir demokratiškai išrinktos naujosios miesto tarybos veiklos pradžią.
          Naujoji Kauno miesto savivaldybė pradėjo formuotis sudėtingu laikotarpiu, kai reali valdžia mieste dar priklausė okupacinei vokiečių kariuomenei, o savo valdžios organus tuo pat metu steigė ir bolševikai – miesto fabrikų, gamyklų ir kitų įmonių kolektyvuose buvo išrinkta Darbininkų atstovų taryba, kurią rėmė vokiečių kairiųjų pažiūrų organizacija „Soldatenrat“. Nebuvo ir teisinio pagrindo, turėjusio reglamentuoti vietos valdžios sudarymą.
          Miesto savivaldybės dokumentus ir turtą, karo metu išvežtus į Rusiją, perėmė sovietinis Lietuvos reikalų liaudies komisariatas. Į Rusiją buvo perkelta nemažai didžiųjų pramonės įmonių, o likusiųjų įranga išgabenta į Vokietiją. Mieste trūko būtiniausių maisto produktų.
          Miesto gyventojų tautinė sudėtis buvo įvairi. Nors 20 a. pradžioje lietuvių skaičius Kaune išaugo (1897 metų surašymo duomenimis, jų tebuvo 6,6 %), daugumą gyventojų tebesudarė lenkai ir žydai. Lyginant su 19 a. pabaiga, gerokai sumažėjo rusų, tačiau pagausėjo vokiečių.
          Kurti naują, demokratiniu būdu išrinktą miesto tarybą ėmėsi patys gyventojai. 1918 m. lapkričio 11–13 d. vyko Kauno miesto gyventojų tautiniai susirinkimai, kuriuose buvo išrinktas bendras komitetas – politikos biuras, turėjęs perimti miesto valdymą iš vokiečių. Lapkričio 28 d. Rotušės salėje įvyko bendras visų tautų, įvairių partijų atstovų susirinkimas, kuriame buvo išrinktas 11 narių komitetas rinkimams į miesto tarybą organizuoti. Susirinkime buvo apsispręsta ir dėl būsimosios tarybos narių skaičiaus – jų turėjo būti 71.
          Organizacinio komiteto paskelbtose „Laikinosiose taisyklėse rinkti Kauno miesto tarybą“ buvo numatyta, kad ją visuotiniuose, tiesioginiuose, lygiuose ir slaptuose rinkimuose galės rinkti visi Kauno miesto ir jo priemiesčių Aleksoto, Vilijampolės ir Žemųjų Šančių gyventojai, sukakę 20 m., išskyrus vokiečių pavaldinius ir asmenis, kuriems buvo atimtos civilinės teisės. Tarybos nariu taip pat galėjo būti išrinktas kiekvienas Kauno gyventojas, sukakęs 20 m., nepriklausomai nuo jo lyties – taigi pirmą kartą Lietuvoje rinkimų teisė buvo suteikta ir moterims. Surinkti balsai partijoms turėjo būti paskirstomi proporcingai. Rinkimų eigą dar labiau detalizavo „Priesakas apie rinkimų į Kauno miesto tarybą vykdymą“.
          Sudaryta rinkimų komisija įregistravo dvylika kandidatų sąrašų: septynis pateikė žydai, po vieną – lenkai, rusai ir vokiečiai. Lietuviai rinkimuose pateikė du sąrašus: Lietuvių krikščionių demokratų ir tiesiog „Lietuvių“ – pastarajame balotiravosi nepartiniai bei Santaros ir Pažangos partijų nariai.
          1918 m. gruodžio 18–19 d. įvyko pirmieji demokratiniai Kauno miesto savivaldybės rinkimai, kuriuose dalyvavo 15140 asmenų. Į miesto tarybą išrinkta 30 lenkų, 22 žydai, 12 lietuvių, 6 vokiečiai, 1 rusas. 1918 m. gruodžio 22 d. Miesto teatre įvyko pirmasis naujai išrinktos tarybos posėdis.
          Nuosekliai laikydamasi demokratijos ir tautų lygiateisiškumo principų, vietoje burmistro taryba išsirinko prezidiumą, į kurį įėjo po vieną kiekvienos tautos, išskyrus rusų, atstovą, ir iškart ėmėsi spręsti neatidėliotinus klausimus – miesto gyventojų aprūpinimo maisto produktais ir saugumo užtikrinimo.
          Šiai parodai atrinkti Kauno apskrities archyve ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai, to meto spaudos pranešimai atspindi nelengvą moderniosios savivaldos formavimosi Kaune pradžią.