Šioje parodoje pristatoma tik dalis Kauno apskrities archyve saugomų dokumentų iš Kauno gubernijos Statybos komisijos bei Kauno miesto Dūmos ir valdybos fondų. Nemažai svarbių Kauno gubernijos laikotarpio pastatų projektų ir dokumentų saugoma kitose saugyklose, todėl šioje parodoje jie nepateikti.
          Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė savo knygoje ,,Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ rašo: „Požiūris į carinio laikotarpio architektūros palikimą Lietuvoje visą laiką buvo prieštaringas. Tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu stengtasi parodyti, kad gubernijos laikais nesukurta išliekamąją vertę turinčių dalykų… Šiandien aišku, kad istorijos pataisyti nepavyks, tad visa, ką ji palieka, turi teisę būti pažinta.“
          1843 m. įkūrus Kauno guberniją, kurios centru tapo Kaunas, prasidėjo naujas miesto vystymosi etapas. Caras Nikolajus I 1847 metais patvirtino projektinį Kauno miesto planą, kuris apėmė senąją miesto dalį, Totorių priemiestį ir beveik tuščią plotą tarp Nemuno šlaitų iki Girstučio žiočių (3). Naujai suplanuotuose taisyklinguose kvartaluose varžytynių būdu buvo galima įsigyti žemės sklypų (4). Plane numatytos vietos gubernijos ir apskričių įstaigoms, gimnazijai, pašto kontorai, gubernatūrai. Už vykdomus darbus ir išduodamus leidimus buvo atsakinga Statybos komisija (1, 2, 5, 6, 15). 1861 metų Kauno tikrosios būklės plane Nikolajaus prospekte pažymėta nemažai mūrinių pastatų (18).
          Iš parodoje pateikiamų dokumentų matyti Naujamiesčio raida XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje. Valstybės lėšomis Kaune buvo pastatyta apie 10 visuomeninių objektų ir karinės tvirtovės kompleksas. Daugelis valstybinių įstaigų nuomojosi privačius namus, nes carinei administracijai trūko lėšų statyti iš valstybės iždo (7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 48, 50). Gubernijos laikotarpio privačių ir nuomojamų pastatų (16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 40, 47, 48, 49, 50), sakralinių pastatų (25, 34, 35, 36, 37, 38), medinių namų (30, 31, 32, 33), dvarelių ir sodybinių namų (27, 28, 29), pramonės pastatų (39, 41, 42, 43), viešbučių (44, 45, 46), ligoninių (52, 53, 54), kultūros pastatų (51, 55, 56) projektai ir dokumentai atspindi savitą Kauno miesto istorijos etapą.
          ,,Gubernijos laikotarpio architektūroje neturėtume ieškoti įžymybių, ypač originalių sprendimų. Istorizmas apskritai buvo orientuotas į kasdienių ir patogių, o ne į išskirtinių objektų kūrimą. Mūsų originalumo alkį turėtų visiškai patenkinti vėlesnė XX amžiaus (ypač IV dešimtmečio) architektūra. Šiandien suvokiama, kad vertingos ne vien iš anksto sumanytos estetinės formos, bet ir savaiminiai dariniai, sąlygoti unikalių aplinkybių.“ (Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje, Kaunas, 2001).