Kauno apskrities archyvas

KAUNO GUBERNIJOS ŽYDAI
   

       

       

Esteros knyga. Kaligrama.
Rašyta Kauno rabino Giršo Elijos Šliomovičiaus apie 1870 m.
Originalas saugomas Žydų teologinės seminarijos Niujorke bibliotekoje.
Kopiją Kauno apskrities archyvui padovanojo Hoffmanų šeima.

   

          1843 metais įsteigus Kauno guberniją, jos teritorijoje, administracijos skaičiavimais, gyveno apie 80 000 žydų, tačiau šis skaičius nėra pagrįstas patikimais šaltiniais. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, 1897 metais Kauno gubernijoje žydai sudarė per 12 procentų visų gyventojų. Šis sąlyginai nedidelis gyventojų skaičius buvo susitelkęs miestuose ir miesteliuose, kur žydai sudarė gyventojų daugumą ir gyveno laikydamiesi per amžius susiklosčiusių tradicijų.
          Rusijos imperijos valdžia į žydus žiūrėjo įtariai, laikydama juos nepatikimais valdiniais, darančiais blogą įtaką kaimynystėje gyvenantiems krikščionims, todėl siekė griežtai reglamentuoti, kontroliuoti ir pertvarkyti tradicinę žydų gyvenseną. Įtakos neigiamam caro valdžios požiūriui į žydus galėjo turėti ir tai, kad šie paprastai užimdavo reikšmingiausias pozicijas Lietuvos ekonominiame gyvenime ir sudarė konkurenciją Rusijos pirkliams. Ši suvaržymų, griežtos kontrolės ir prievartinės integracijos į Rusijos imperijos visuomenę politika atsispindėjo daugybėje žydų gyvenimą reglamentuojančių įstatyminių aktų, kuriuos įgyvendinant Kauno gubernijos įstaigose susiformavo atskiros dokumentų grupės.
          Žydų teisinę padėtį reglamentavo 1804 m. ir 1835 m. Žydų nuostatai. Kaip ir visi Rusijos mokestiniams luomams priklausantys gyventojai, visi miesto ar miestelio žydų bendruomenės nariai buvo surašomi reviziniuose sąrašuose (1811, 1816, 1834, 1850, 1858 metų revizijos).
          Nuo 1827 m. žydai turėjo atlikti rekrutų prievolę – ji žydams buvo sunkesnė nei kitoms visuomenės grupėms: į rekrutus buvo imami žydų vaikai nuo 12 m., tad Kauno gubernatoriaus kanceliarijos fonde gausu bylų apie skundų dėl neteisėto žydų vaikų paėmimo į rekrutus nagrinėjimą. 1874 metais Rusijoje įvedus visuotinę karo prievolę, imta sudarinėti žydų karo prievolininkų sąrašus. Šauktiniams buvo išduodami karo prievolininkų pažymėjimai, o karo tarnybos vengiančiųjų šeimoms skiriamos baudos – 300 rublių.
          1844 metais panaikinus žydų kahalus, vietoj jų imta kurti žydų bendruomenes (Kauno gubernijoje vietoj buvusių 119 kahalų sudarytos 74 bendruomenės). Šių bendruomenių iždo ir administracinių reikalų kontrolė perduota vietinėms miestų dūmoms ir rotušėms. Tuo pačiu metu patvirtinti nauji tradicinio „dėžutės“ mokesčio nuostatai (žydų bendruomenių mokėtas mokestis, kurio pagrindinę dalį sudarė mokestis nuo pagal košerinius reikalavimus paskerstų gyvulių ir parduotos mėsos. Šis mokestis naudotas žydų bendruomenių ir, iš dalies, vietos savivaldybių reikmėms), taip pat reglamentuotas žvakių mokesčio mokėjimas (mokestis nuo šeštadienio ir šventinių žvakių, naudotas žydų mokyklų reikmėms). Šiems specifiniams mokesčiams apskaičiuoti buvo sudaromi kiekvienos žydų bendruomenės mokesčių mokėtojų sąrašai, įrašant tik šeimų galvas bei nurodant jų užsiėmimą ir finansinę padėtį. Taip pat buvo nutarta steigti valdiškas mokyklas žydų vaikams, apmokestinti žydų tradicinių nacionalinių rūbų dėvėjimą, imta griežtai kontroliuoti žydų maldos namų steigimą; mėginta netgi reguliuoti bendruomenių valdiškų rabinų rinkimą, tvirtinant šiuose postuose tik rusų kalbą mokančius ir valdžiai lojalius asmenis.
          1851 m. žydai buvo suskirstyti į penkias kategorijas: pirkliai, žemdirbiai, amatininkai, „sėslūs“ gyventojai – turintys nekilnojamąjį turtą ar savo verslą, ir „nenaudingi“ žydai. Pastarųjų atžvilgiu numatyta vykdyti griežtesnę politiką. Tačiau šio formalaus skirstymo netrukus buvo atsisakyta.
          1843 m. balandžio 20 d. įsaku numatyta iškeldinti žydus, gyvenusius 50 varstų pasienio ruože. Kauno gubernijoje tai reiškė beveik visų Raseinių apskrities ir daugelio Kauno ir Telšių apskričių žydų iškeldinimą. Mėginimai įgyvendinti šį įsaką nebuvo sėkmingi; galiausiai 1858 m. žydams leista gyventi 50 varstų zonoje, jei jie priklausė čia esančioms žydų bendruomenėms.
          1844 m. gruodžio 26 d. patvirtinti žydų – žemdirbių nuostatai skatino žydus imtis žemdirbystės valstybinėse Chersono ir Jekaterinoslavo gubernijų žemėse ir valstybiniuose bei privačiuose Kauno gubernijos dvaruose. Nepaisant to, kad šie nuostatai buvo sutikti su entuziazmu, dėl menko finansavimo ir netinkamos organizacijos ši politika patyrė nesėkmę. Jau 1859 m. žydams buvo uždrausta įsikurti Vakarų gubernijų valstybinėse žemėse, 1864 m. įsigaliojo draudimas pirkti žemę iš dvarininkų ir valstiečių Vilniaus generalgubernatoriui pavaldžiose teritorijose, nuo 1867 m. žydai žemės netgi negalėjo išsinuomoti, o 1882 m. gegužės 3 d. nuostatai galutinai uždraudė žydams gyventi ne miestuose – pradėtas jų iškeldinimas iš kaimų.
          XX a. pradžioje, atsiradus galimybei legaliai steigti įvairias visuomenines ir politines organizacijas, kiekviename miestelyje steigėsi žydų labdaros, kultūros, paramos emigracijai ir kt. visuomeninės organizacijos.
          Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, žydai neretai būdavo įtarinėjami šnipinėjimu priešo naudai. 1915 m. gegužės pradžioje caro valdžiai įsakius iškeldinti žydus iš didelės Kauno gubernijos dalies, apie 150 000 žydų buvo priversti persikelti į Poltavos, Jekaterinoslavo ir kitas gubernijas.
          Šioje virtualioje parodoje pateikiame tik nedidelę dalį dokumentų iš gausių Kauno apskrities archyve saugomų Kauno gubernijos įstaigų fondų, tačiau ir iš šių fragmentų galėsime geriau pažinti XIX a. žydų bendruomenių ir atskirų jų narių gyvenimą.
      

>>>