Lietuvos centrinis valstybės archyvas

LIETUVOS DIPLOMATIJOS ŠEFO STASIO LOZORAIČIO
DOKUMENTŲ PRISTATYMAS
     
       

                 
           Lietuvos centrinis valstybės archyvas pristato vieno žymiausių XX amžiaus Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, diplomato, egzilinės Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio bei Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje dokumentus, kuriuos 2006 m. archyvui perdavė diplomatas Kazys Lozoraitis – Stasio Lozoraičio sūnus. Perduoti dokumentai, kruopščiai kaupti ir saugoti Stasio Lozoraičio asmeniniame archyve Romoje, yra dalis Lozoraičių šeimos archyvo – vieno didžiausių ir svarbiausių archyvų, sukauptų lietuvių išeivijoje sovietmečiu.
          Sutvarkius perduotus dokumentus, buvo sudarytas Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio fondas. Fonde saugomų dokumentų chronologinės ribos apima beveik visą XX a. Jį sudaro įvairūs Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikos, Baltijos valstybių ir tarptautinių organizacijų veiklos dokumentai, liudijantys Lietuvos diplomatų indėlį keliant Lietuvos laisvės bylą, atspindintys lietuvių išeivijos padėtį, tarpusavio santykius, veiklą ir pastangas išsaugoti tautiškumą. Fonde yra nemažai dokumentų, susijusių su įvairiais Lietuvos kultūros, švietimo, religijos veikėjais ir iliustruojančių to meto aktualius politinius ir visuomeninius procesus.
          Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio fondas yra itin vertingas ir svarbus Lietuvos diplomatijos istorijos tyrinėjimo šaltinis.
          Parodai atrinkti įdomiausi dokumentai, liudijantys plačią Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio, Lietuvos diplomatų, lietuvių išeivijos organizacijų ir veikėjų politinę ir visuomeninę veiklą.


     
Stasys Lozoraitis
(1898-09-05–1983-12-24)

          Stasys Lozoraitis gimė 1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune, garsaus lietuvių visuomenės veikėjo, publicisto bei advokato Motiejus Lozoraičio ir jo žmonos Marijos Jaroševičiūtės šeimoje.
          Pradinę mokyklą baigė Kaune, mokėsi M. Yčo gimnazijoje Voroneže, studijavo teisę Aukštuosiuose kursuose Kaune ir Berlyno universitete.
         1918 m. pradėjo dirbti raštininku Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje. 1919 m. paskirtas Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku, 1922 m. – Ministrų kabineto reikalų vedėju.
          1923 m. perėjo dirbti į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją.
          1923–1929 m. diplomatinį darbą dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, nuo 1929 m. pabaigos iki 1932 m. – Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto.
          1932–1934 m. ėjo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus pareigas.
          1934–1938 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras.
          1939 m. buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje ir šias pareigas ėjo iki pasiuntinybės uždarymo 1940 m. rugpjūčio 27 d.
           Artėjant sovietų okupacijai, tuometinis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 2 d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė Stasį Lozoraitį užsienyje likusios Lietuvos diplomatijos šefu. Šiuo aktu J. Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatijos šefo instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu Lietuvos diplomatijos šefas buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas de jure.
           Lietuvos diplomatijos šefo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolimesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą.
           Lietuvos diplomatijos šefas organizavo Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą užsienyje, rūpinosi jos tęstinumu ir išlaikymu, koordinavo Lietuvos diplomatų veiksmus keliant Lietuvos laisvės bylą, palaikė ryšius su užsienio valstybių vyriausybėmis, atstovavo Lietuvai, skelbė oficialius politinius pareiškimus (ne kartą kreipėsi į JAV Kongresą, Jungtines Tautas ir kitas politines institucijas dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos), glaudžiai bendradarbiavo su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu ir kitomis lietuvių išeivijos organizacijomis, dalyvavo Baltijos valstybių, tarptautinių organizacijų veikloje, kėlė Lietuvos nepriklausomybės sugrąžinimo klausimą, įvairioms žiniasklaidos priemonėms (radijui, spaudai) teikė informaciją apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, rūpinosi lietuviais pabėgėliais, išeivijos švietimo, kultūros reikalais.
          Lietuvos diplomatijos šefo pareigas Stasys Lozoraitis su nedidele pertrauka (1941 m. gruodžio 2 d.–1945 m. lapkričio 15 d. jį pavadavo diplomatas dr. Jurgis Šaulys) ėjo iki pat mirties. Stasys Lozoraitis mirė 1983 m. gruodžio 24 d. Romoje. 1998 m. jo palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
     

>>>