LIETUVOS OKUPACIJA IR ANEKSIJA 1940 METAIS
            

   
          Antrojo pasaulinio karo išvakarėse – 1939 m. agresyvios totalitarinės valstybės Vokietija ir TSRS pasirašė susitarimus, kuriais pasidalijo interesų sferomis Rytų Europoje. Pagal Vokietijos ir TSRS 1939 m. rugsėjo 28 d. sutarties slaptą papildomą protokolą (vadinamąjį Molotovo–Ribbentropo paktą) Lietuva pateko į TSRS interesų sferą (1). Šie tarptautinės teisės normoms prieštaraujantys slaptieji susitarimai nulėmė tolesnę įvykių raidą ir Lietuvos valstybės likimą.
          1939 m. rugsėjo 29 d. TSRS pasiūlė Lietuvai derybas, per kurias Lietuvos atstovus supažindino su slaptaisiais TSRS ir Vokietijos susitarimais. Panaudojusi spaudimą TSRS pasiekė, kad 1939 m. spalio 10 d. būtų pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai bei Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuvai buvo perleistas tuo metu Raudonosios armijos užimtas Vilniaus kraštas, o keturiose Lietuvos vietovėse buvo dislokuota 20000 Raudonosios armijos karių (2, 3, 4). Suprasdama TSRS grėsmę Lietuvos valstybingumui, Lietuvos vyriausybė nepritarė Raudonosios armijos įgulų dislokavimui Lietuvoje, tačiau, įvertinusi tarptautinę padėtį ir galimas atsisakymo pasirašyti sutartį pasekmes, nusileido TSRS spaudimui (74, 76). Pasirašiusi 1939 m. spalio 10 d. sutartį Lietuva prarado neutralios valstybės statusą ir galimybę vykdyti savarankišką užsienio politiką. Taip buvo sudarytos prielaidos Lietuvos okupacijai. Lietuvoje dislokavus Raudonąją armiją, sumažėjo pasipriešinimo TSRS agresijai galimybės. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų sutartį vertino kaip žingsnį Lietuvos nepriklausomybės netekties link. Dėl visuomenėje kilusios įtampos ir nestabilios vidaus politinės padėties 1939 m. du kartus keitėsi vyriausybės. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona 1939 m. lapkričio 22 d. patvirtino 21-ąją, paskutinę, Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybą, vadovaujamą Antano Merkio, į kurią įtraukė ir kelis opozicijos atstovus (5). Naudodamiesi proga sustiprinti savo režimą tautininkai klaidino tautą, aukštindami savo nuopelnus grąžinant Lietuvai Vilnių, todėl nebuvo suinteresuoti atskleisti visuomenei tikrąją įvykių, susijusių su Savitarpio pagalbos sutartimi, prasmę.
          Valstybės gynybos taryba dar 1940 m. vasarį svarstė galimą TSRS agresijos grėsmę. Gegužės pradžioje galiausiai buvo priimtas sprendimas agresijai pasipriešinti ginklu, tačiau jis taip ir nebuvo įgyvendintas. Lietuvos diplomatai, įvertinę TSRS keliamą pavojų Lietuvai, 1939 m. spalio 29–lapkričio 2 d. parengė pasiūlymus dėl veiksmų TSRS agresijos atveju, tačiau Lietuvos valdžia vangiai reagavo į diplomatų rekomendacijas ir iš pasiūlytųjų priemonių įgyvendino vos kelias (76). Galutinai nusivylusi prezidento A. Smetonos valdžia ir politinių jėgų susivienijimo užsienio grėsmės akivaizdoje galimybėmis, opozicija ėmė brandinti tautininkų režimo pakeitimo planus.
          Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartis, ypač joje numatytas Raudonosios armijos buvimas Lietuvoje, suaktyvino Lietuvos komunistų partijos priešvalstybinę veiklą ir apskritai prosovietines jėgas Lietuvoje. 1939 m. spalio 11 d. Kaune įvyko demonstracija, kurioje buvo reiškiamas nepasitenkinimas esama valdžia ir skanduojami prosovietiniai šūkiai (7). Tą pačią dieną Lietuvos komunistų partija išplatino atsišaukimą, kurstantį gyventojus nuversti Lietuvos valdžią (6). Komunistinis Internacionalas (Kominternas) 1940 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą dėl savo sekcijos – Lietuvos komunistų partijos uždavinių, kuriame nurodė sieti partijos veiklą su TSRS interesais ir besąlygiškai remti TSRS užsienio politiką (8).
          Lietuvoje dislokavus Raudonosios armijos įgulas, pasitaikydavo raudonarmiečių savavališko pasišalinimo iš dalinių atvejų. Tai tapo pretekstu TSRS apkaltinti Lietuvą karių grobimu bei Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties laužymu.
          1939 m. rudenį sukūrusi prielaidas Lietuvos okupacijai, 1940 m. pavasarį TSRS imasi realių veiksmų: balandžio–birželio mėnesiais Lietuvos ir TSRS pasienyje sutelkus gausias Raudonosios armijos pajėgas, birželio 11 d. galutinai patvirtinamas Lietuvos okupacijos planas. Birželio 13 d. Raudonosios armijos daliniuose paskelbiama karinė parengtis. Puolimą buvo numatyta pradėti birželio 15 d. 9 valandą. Karinis pasirengimas vyko kartu su diplomatiniu pasirengimu ir veiksmais agresijai pateisinti. Pasirašiusi taikos sutartį su Suomija TSRS ėmė kaltinti Lietuvą antisovietine politika ir tarpvalstybinių sutarčių laužymu.
          Visapusiškai pasirengusi ir pasinaudojusi palankiomis tarptautinėmis aplinkybėmis – Vokietijos kariuomenės įsiveržimu į Prancūziją – 1940 m. gegužės–birželio mėnesiais Tarybų Sąjunga pradėjo agresiją prieš Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Siekdama suklaidinti pasaulio viešąją nuomonę, sudaryti okupacijos bei aneksijos teisėtumo įspūdį, TSRS panaudojo karinį spaudimą Baltijos valstybėms ir griebėsi politinių kombinacijų, pakeisdama teisėtas vyriausybes marionetinėmis politinėmis struktūromis.
          Gegužės 25 d. TSRS vyriausybė pareiškė kaltinimus Lietuvai dėl raudonarmiečių grobimo ir provokacijų, o birželio 7 ir 9 d. pateikė išplėstus kaltinimus dėl Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties laužymo (9). Siekdama sumažinti įtampą, Lietuvos vyriausybė gegužės 27 d. sudarė komisiją TSRS pareikštiems kaltinimams ištirti (10). Atlikusi tyrimą komisija pripažino, kad Lietuvai metami kaltinimai sulaužius sutartį– visiškai nepagrįsti. Birželio 13 d. iš pareigų buvo atleistas vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, kuriuos TSRS labiausiai kaltino nebūtais antisovietiniais veiksmais (11, 12). Birželio 14 d., kai visas pasaulio visuomenės dėmesys buvo sutelktas į Vokietijos kariuomenės užimtą Paryžių, TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas Lietuvai įteikė TSRS ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama atiduoti teismui K. Skučą ir A. Povilaitį, sudaryti naują, palankią TSRS, vyriausybę ir užtikrinti laisvą Raudonosios armijos dalinių įžengimą į Lietuvą (13, 14, 15, 23). Šiuo ultimatumu TSRS sulaužė pagrindines tarptautinės teisės normas ir visas su Lietuva sudarytas sutartis: 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį, 1926 m. rugsėjo 28 d. Nepuolimo sutartį ir 1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutartį.
          Birželio 14 d. ultimatumas Lietuvai buvo pareikštas TSRS agresijai palankiomis tarptautinėmis aplinkybėmis ir esant įtemptai Lietuvos vidaus politinei padėčiai. Tautininkų režimas nedarė politinių nuolaidų opozicijai ir nesiėmė veiksmų sutelkti visuomenę išorės grėsmės akivaizdoje. Didelė visuomenės dalis buvo nusivylusi valdžia ir A. Merkio vyriausybės politika. Demokratinių valdymo tradicijų nebuvimas suformavo opoziciją, kuri turėjo iliuzijų, kad pasinaudojus TSRS ultimatumu pavyks pakeisti tautininkų režimą, demokratizuoti kraštą ir išsaugoti ribotą valstybingumą. Lietuvos vyriausybės posėdyje, kuris vyko naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją, prezidentas A. Smetona iš pradžių siūlė atmesti TSRS ultimatumą ir pasipriešinti agresijai, tačiau ginkluoto pasipriešinimo galimybė neatrodė priimtina daugumai vyriausybės narių ir į posėdį iškviestiems kariuomenės vadams (67). Priėmus spendimą nesipriešinti buvo laikoma, kad ultimatumas priimtas. Dėl ultimatumo priėmimo nebuvo balsuojama, TSRS agresija nebuvo įvardyta. Buvo sutarta Tarybų Sąjungai pareikšti protestą, tačiau į ultimatumo priėmimo tekstą protesto žodžiai nebuvo įrašyti. Prezidentas A. Smetona priėmė A. Merkio vyriausybės atsistatydinimą ir pavedė generolui Stasiui Raštikiui sudaryti naują vyriausybę (18, 63). Birželio 15-osios ryte Lietuvos pasiuntinybei Maskvoje buvo išsiųsta telegrama, kad Lietuva priėmė TSRS reikalavimus, nors jie prieštarauja 1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutarčiai (16). Birželio 15 d., TSRS nustatytu laiku, Tarybų Sąjungai buvo pranešta, kad jos ultimatumas priimtas (26).
          Birželio 15 d. rytą Raudonosios armijos daliniai stovėjo prie Lietuvos sienos išeities pozicijose, pasirengę pradėti karinį puolimą, o jos specialieji daliniai vykdė suplanuotas provokacijas. Apšaudžius Lietuvos pasienio policijos sargybos būstinę Ūtoje, žuvo policininkas Aleksas Barauskas (19), o netoli Eišiškių apie pusšimtis raudonarmiečių įsiveržė į Lietuvos teritoriją ir įsitvirtino maždaug už 150 metrų (20). Šiais veiksmais buvo siekiama išprovokuoti Lietuvos pasienio policiją pasipriešinti užpuolikams ir suteikti dingstį apkaltinti Lietuvą ginkluoto konflikto sukėlimu bei pateisinti Raudonosios armijos vykdytą agresiją. Lietuvai pranešus, kad ji priėmė TSRS ultimatumą, įsakymas pradėti karinį puolimą prieš Lietuvą buvo atšauktas.
          Birželio 15 d. rytą, sužinojęs, kad Stasio Raštikio kandidatūra nepriimtina Tarybų Sąjungai ir kad dėl naujos vyriausybės reikia tartis su TSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotoju Vladimiru Dekanozovu ir TSRS pasiuntiniu Lietuvoje Nikolajumi Pozdniakovu, prezidentas A. Smetona apsisprendė pasitraukti iš Lietuvos (26, 67). Išvykdamas jis pavedė A. Merkiui laikinai jį pavaduoti ir kartu su krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu birželio 16 d. perėjo Vokietijos valstybinę sieną (39). Vėliau, rudenį, būdamas Šveicarijoje, A. Smetona pasirašė aktus, pavadintus „Kybartų aktais“, kuriais atgaline data – 1940 m. birželio 15 d. – iš pareigų atleido A. Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą, ministru pirmininku paskyrė pasiuntinį Italijoje Stasį Lozoraitį ir pavedė jam pavaduoti Respublikos Prezidentą – šitaip buvo mėginta išsaugoti Lietuvos Respublikos valdžios tęstinumą ir sudaryti teisines prielaidas emigracinei vyriausybei suformuoti (25).
          Birželio 15 d. 15 val. Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną – prasidėjo Lietuvos okupacija (22). Nei Lietuvos vyriausybė, nei karininkija nemėgino ginti valstybės. Kariuomenės vadai pasitiko Raudonąją armiją, tarėsi su jos vadovybe dėl dalinių dislokavimo Lietuvos teritorijoje ir įsakė kariams draugiškai sutikti raudonarmiečius (24, 32). Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys rekomendavo vyriausybei sudaryti įspūdį, kad TSRS reikalavimai nėra ultimatumas, o tik saugumo pageidavimai (17). Vyriausybės pareiškimai, esą TSRS kariuomenė įvesta į Lietuvą jos saugumo sumetimais, klaidino tautą ir pasaulio visuomenę, padėjo sudaryti okupacijos teisėtumo regimybę (27).
          Sulaužydama pagrindines tarptautinės teisės normas ir principus, Lietuvos ir TSRS sutartimis įtvirtintus pasižadėjimus, Tarybų Sąjunga birželio 15-ąją įvykdė agresiją prieš Lietuvos valstybę, okupavo ir karine jėga primetė jai savo valią. Dviem dienomis vėliau, birželio 17-ąją, TSRS okupavo Latviją ir Estiją.
          Birželio 15-osios pavakare į Kauną iš Maskvos atskridęs V. Dekanozovas, ėmęsis koordinuoti veiksmus įgyvendinant TSRS okupacinę politiką Lietuvoje, kartu su TSRS pasiuntiniu Lietuvoje N. Pozdniakovu iš pasiuntinybės darbuotojų, Raudonosios armijos dalinių vadų, LKP CK Sekretoriato narių suformavo grupę, tapusią okupacinės valdžios struktūra (28, 62). Norėdama sudaryti įspūdį, kad politinius pokyčius krašte vykdo Lietuvos politinės jėgos, TSRS inscenizavo teisėtos Lietuvos vyriausybės pakeitimą. Birželio 16-ąją V. Dekanozovo grupė pagal TSRS pasiuntinybės duomenis parinko kandidatus į marionetinės vyriausybės ministrus, viceministrus ir kitus vadovaujančiuosius postus (42). Siekiant suklaidinti visuomenę, į šią vyriausybę sąmoningai nebuvo įtraukti vietos komunistai.
          Birželio 17-ąją A. Merkys pasirašė aktą dėl naujos, Justo Paleckio vadovaujamos, vyriausybės sudarymo (30, 31). Patvirtinus vyriausybę, J. Paleckis pradėjo eiti Prezidento pareigas, o vyriausybei ėmė vadovauti Vincas Krėvė-Mickevičius. Vyriausybę, vėliau pavadintą Liaudies vyriausybės vardu, pripažino kai kurios Lietuvos politinės jėgos ir užsienio valstybės, kurios neįžvelgė šios vyriausybės vaidmens TSRS okupacinėje politikoje. Pripažinus vyriausybę, V. Dekanozovo grupė ryžtingai pakeitė jos sudėtį komunistų naudai, paskirdama naujus ministrus. Birželio 18-ąją V. Dekanozovas nurodė vietos komunistams perimti Vidaus reikalų ministeriją ir Valstybės saugumo komitetą – įstaigas, kurias numatyta nedelsiant pertvarkyti į okupacinio režimo represines struktūras, užtikrinančias sklandų aneksijos procesą (77). Kitą dieną vidaus reikalų ministru buvo paskirtas komunistas Mečislovas Gedvilas, o Valstybės saugumo departamento direktoriumi – LKP CK sekretorius Antanas Sniečkus (36, 37, 54, 69). Liepos pradžioje komunistai jau sudarė vyriausybės daugumą.
          Liaudies vyriausybė – okupacinės valdžios sudaryta okupacinio režimo institucija tapo įrankiu TSRS planams įgyvendinti. Klusniai vykdydama V. Dekanozovo nurodymus ir žingsnis po žingsnio keisdama Lietuvos politinę sistemą, ji griovė valstybės santvarką, rengė prielaidas Lietuvai aneksuoti. Birželio 16-ąją Lietuvoje paskelbtas valstybės gynimo metas (29). Birželio 22-ąją Lietuvoje grąžintas sustiprintas valstybės apsaugos metas, suteikęs plačius įgaliojimus vidaus reikalų ministrui. Birželio 26-ąją paleista Valstybės taryba, o birželio 27-ąją – Seimas (40). Buvo uždraustos Lietuvos politinės, visuomeninės, kultūrinės, religinės organizacijos, uždaryti periodiniai leidiniai, išskyrus naujus prokomunistinius, okupaciniam režimui palankius leidinius. Birželio 26-ąją pradėta kurti milicija. Liepos 3-ąją priimtas įstatymas dėl kariuomenės pertvarkymo pagal Raudonosios armijos pavyzdį (43). Pakeisti valdymo ir administravimo įstaigų vadovai, kariuomenės vadovybė, iš valstybės tarnybos, teismų ir kariuomenės atleisti okupaciniam režimui nepalankūs ar potencialiai pavojingi asmenys – juos pakeitė okupaciniam režimui ištikimi žmonės. Naujoji valdžia imasi teroro prieš Lietuvos valstybės tarnautojus, politinių partijų vadovus, kitus okupaciniam režimui nepalankius asmenis: birželio 15 d. suimami K. Skučas ir A. Povilaitis (21), birželio 19-ąją, kirtęs Vokietijos–Lietuvos sieną, – ir buvęs Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras (34, 35). Komunistams pradėjus vadovauti Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės saugumo departamentui, pirmiausia buvo suimti šių įstaigų darbuotojai, vėliau – ir kiti pareigūnai. Okupavus Lietuvą iš kalėjimų buvo paleisti komunistai, birželio 25-ąją legalizuota Lietuvos komunistų partija, birželio 28-ąją – Komjaunimo organizacija (38). Lietuvos komunistų partijos aktyvi veikla parengė prielaidas Lietuvos aneksijai: birželio 15-ąją LKP CK pritarė TSRS ultimatumui, birželio 18-ąją – J. Paleckio vyriausybės sudarymui, birželio 24-ąją ir 29-ąją surengė mitingus, kuriuose reikalavo panaikinti Lietuvos Respublikos konstituciją, pašalinti iš valdymo aparato ir kariuomenės vadinamuosius liaudies priešus ir įvykdyti kitus komunistinius pertvarkymus (33, 41). Komunistiniuose mitinguose buvo reikalaujama siekti glaudesnių ryšių su Tarybų Sąjunga.
          1940 m. liepos 5 d. Ministrų Taryba paskelbė rinkimus į Liaudies seimą, nustatė jų datą ir priėmė nedemokratinį rinkimų įstatymą: balsuoti privalėjo visi, balsavusiųjų pasuose buvo įrašomos žymos, o kandidatai, pagal TSRS pavyzdį imituojant demokratinį atstovavimą, keliami tik „darbo žmonių“ susirinkimuose (44, 45, 50). Iš Lietuvos komunistų sudaryta fiktyvi „Lietuvos darbo liaudies sąjunga“ vienintelė oficialiai dalyvavo rinkimuose. Siekiant nesukomplikuoti Lietuvos aneksijos, šios sąjungos parengtoje rinkimų platformoje nebuvo nė užuominos apie santvarkos pakeitimą ir Lietuvos prijungimą prie TSRS (46). Rinkimų išvakarėse, naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją, pagal Valstybės saugumo departamento parengtą planą buvo įvykdyti pirmieji masiniai Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų areštai, siekiant iš viešojo gyvenimo pašalinti politines jėgas, galėjusias paveikti rinkėjus ir rinkimų rezultatus (47). Liepos 10–17 d. buvo suimta daugiau kaip 500 Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų, valstybės tarnautojų (48, 49, 71, 73). A. Merkio ir J. Urbšio suėmimą ir ištrėmimą iš Lietuvos liepos 16 d. sankcionavo pats J. Paleckis (51). Teroras rinkimų išvakarėse, bauginimai, privalomos balsavimo žymos pasuose – visos šios okupacinės valdžios vykdytos priemonės turėjo priversti rinkėjus dalyvauti rinkimuose. Rinkimai vyko pažeidžiant rinkimų įstatymą, komunistams ir raudonarmiečiams kišantis į balsavimo eigą. Be to, nebuvo sudaryti rinkėjų sąrašai, taigi rinkimų rezultatus buvo nesunku „pakoreguoti“ reikiama linkme. Tai ir buvo padaryta: daliai gyventojų boikotavus rinkimus ir aiškėjant nepatenkinamiems rinkimų rezultatams, rinkimų laikas pratęstas vieną dieną (75), o prieš nedemokratiškus rinkimus protestavę asmenys – suimti (70, 72). Iš tiesų šie rinkimai tebuvo politinė kombinacija, turėjusi legalizavo okupacinės valdžios sudarytą ir nuo jos visiškai priklausomą instituciją Lietuvos aneksijai įforminti.
          Lietuvos ir kitų okupuotų Baltijos valstybių aneksijos įforminimo kombinacija buvo suderinta liepos 17-ąją. Po kelių dienų iš Lietuvos komunistų buvo sudaryta komisija Liaudies seimo darbui organizuoti. Komunistai rengė mitingus, kuriuose kėlė reikalavimus pakeisti santvarką ir prijungti Lietuvą prie TSRS. Taip buvo kuriamas įvaizdis, kad Lietuvoje norima pakeisti santvarką ir Lietuva pati prašosi priimama į TSRS. Mitingų dalyviai dažnai priešinosi tokioms komunistų užmačioms, trukdė jiems priimti rezoliucijas dėl Lietuvos prijungimo prie Tarybų Sąjungos (66, 68). Prieš Liaudies seimo sesiją ir po jos buvo suimti Lietuvos politiniai ir visuomenės veikėjai, galėję sukomplikuoti aneksiją (58, 59, 64, 65, 74).
          Liaudies seimo darbas liepos 21–23 d. buvo organizuotas pažeidžiant nutarimų svarstymo ir priėmimo taisykles, tikslingai siekiant, kad niekas negalėtų pasipriešinti Lietuvos aneksavimui. Seimui pagal V. Dekanozovo grupės nurodymus vadovavo komunistai (52). Priimant nutarimus balsai nebuvo skaičiuojami, balsavo ne tik Seimo nariai, bet ir posėdžių salėje greta narių sėdėję raudonarmiečiai ir kiti „svečiai“. Pagal tuo metu dar galiojusią Lietuvos Respublikos konstituciją Seimas neturėjo teisės spręsti valstybės suverenumo ir santvarkos klausimų. Pažeidžiant Konstituciją ir laužant Seimo darbo procedūrą komunistų iniciatyva liepos 21-ąją Seimas paskelbė deklaracijas apie valstybės santvarką ir Lietuvos prijungimą prie Tarybų Sąjungos (53, 54). Liepos 22 ir 23 d. buvo priimti dekretai dėl žemės ir bankų bei stambios pramonės nacionalizavimo, sudaryta komisija vykti į Maskvą ir „prašyti“ TSRS Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvą į TSRS. Liaudies seimo deklaracijos buvo neteisėtos Lietuvos konstitucinės ir tarptautinės teisės požiūriu, primestos Lietuvai okupacinės valdžios, nelegalios, neatitiko ir neišreiškė lietuvių tautos valios. Jos buvo Lietuvos okupacijos ir pajungimo Tarybų Sąjungai padarinys, įforminęs Lietuvos okupaciją bei aneksiją ir nutraukęs valstybės suverenių galių vykdymą.
          Lietuvos aneksavimo procesas baigėsi 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiajai Tarybai priėmus galutinį Lietuvos aneksijos įforminimo aktą – įstatymą dėl LTSR priėmimo į TSRS (61, 62). Tą pačią dieną TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė analogiškus įstatymus ir dėl kitų dviejų okupuotų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos. Taigi Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos planas įgyvendintas, sudarius šių šalių savanoriško įstojimo į TSRS regimybę.
          Liaudies seimo liepos 21–23 d. nutarimai sukrėtė Lietuvos ir užsienio visuomenę. Tik krašto komunistai pritarė Seimo sprendimams ir Lietuvos nepriklausomybės netekčiai (57). Lietuvos ir kitų pasaulio kraštų gyventojams tapo akivaizdu, kad Lietuva neteisėtai aneksuota ir jos atžvilgiu įvykdytas tarptautinis nusikaltimas. Lietuvos Respublikos diplomatai užsienyje reiškė protestus prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė juos šalių, kuriuose buvo akredituoti, vyriausybėms, taip pat siuntė juos į Kauną (55, 56, 60). Daugelis didžiųjų pasaulio valstybių nepripažino Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų okupacijos ir aneksijos. Tai skatino Baltijos tautas priešintis okupacijai, siekti išsivadavimo, kelti Laisvės bylą užsienyje. Tautinės savimonės ir vertybių išsaugojimui, valstybingumo tradicijų puoselėjimui didelę įtaką darė tai, kad pavergta tauta nesusitaikė su okupacija, jai priešinosi ir puoselėjo viltį atkurti valstybingumą. Praėjus dvejiems metams po okupacijos, 1942 m. rugpjūčio 30 d., Kaune susirinkę Liaudies seimo nariai priėmė rezoliuciją, kurioje pareiškė protestą prieš TSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją, lietuvių tautos valios klastojimą Liaudies seime (75).
          XX a. pabaigoje Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, Lietuvos Sąjūdis pareikalavo panaikinti Lietuvos okupacijos pasekmes ir suvienijo tautą valstybės nepriklausomybei atkurti. LTSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. pasmerkė TSRS 1940 metų agresiją prieš Lietuvą, jos okupaciją ir aneksiją kaip tarptautinius nusikaltimus ir paskelbė Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais (78). 1990 m. kovo 11 d., po penkiasdešimties okupacijos metų, Lietuva atkūrė 1940 metais svetimos jėgos panaikintą Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymą ir vėl tapo nepriklausoma valstybe.