
Alytaus piliakalnis
(VAA. F.5, b.2363 a, l.13)

Alytaus piliakalnis
(VAA. F.5, b.2363 a, l.14)

Alytaus piliakalnis nuo
Nemuno pusės
(VAA. F.5, b.2363 a, l.2)

Alytaus piliakalnis nuo
Nemuno pusės
(VAA. F.2, b.984-1, l.1)

Alytaus piliakalnis nuo
Nemuno pusės
(VAA. F.2, b.984-1, l.2)
|
Siauras,
vingiuotas Nemuno vidurupio slėnis savo vaizdingumu nenusileidžia kalnų
kraštovaizdžiui. Dešimčių metrų aukščių skirtumai sudėtingiausiame griovių ir
raguvų tinklo labirinte, unikali didžioji Nemuno kilpa, įvairi upės terasų augmenija
tiesiog pakeri. Tačiau šis slėnis garsus ne vien savo grožiu: skardėti jo šlaitai
viduramžių karuose buvo kaip reta tinkami gynybai. Todėl Nemuno vidurupiui nuo Gardino
iki Kauno bei žemupiui nuo Kauno iki Jurbarko buvo lemta suvaidinti didžiulį vaidmenį
Lietuvos istorijoje ir tapti neįveikiamu gynybiniu ruožu lietuvių kovoje prieš
kryžiuočių ordiną.
Alytaus piliakalnį, iškilusį
virš Nemuno apie 40 m ir giliai įsigraužusio Alytupio atidalytą nuo kranto aukštumos,
kurioje senovėje būta gyvenvietės, archeologai datuoja IX-XIV a. Rašytinių XIV a.
šaltinių liudijimu, Alytuje kadaise stovėjusi pilis, ir manoma, kad būtent ant šio
piliakalnio. Dabartinių dirbamų laukų vietoje turėjusi būti priešpilio teritorija.
J. Radziukynas knygoje Suvalkų rėdybos piliakalniai, išleistoje 1909 m., mini
Nemuno dešiniajame krante už Alytaus stovėjusią apgintuvę. Kraštovaizdžio
ypatumų aprašymas ir ypač užuomina, kad kalno papėdėje šiaurės pietų
pusėje teka upelis, kuris įteka į Nemuną, nepalieka abejonių, jog minimas
būtent Alytaus piliakalnis. Nuo piliakalnio gilia perkasa atskirta smaili kūgiška
kalva. Netaisyklinga keturkampė aikštelė piliakalnio viršuje iš prieinamiausios
rytinės pusės lanku juosiama maždaug 40 m ilgio pylimo. Jo viršus nuskliaustas,
apie 4 m pločio, 2,5 m pakilęs virš aikštelės. Išoriniu šlaitu aikštelės
pakraščiais tęsiasi pusiau užslinkę apkasai, o pietuose, ties pylimo galu, yra
neaiški įduba, primenanti sviedinio sprogimo išrausą. Aikštelės pietinėje ir
vakarinėje pusėje yra 2 m pločio ir 1 m gylio Pirmojo pasaulinio karo apkasai.
Aikštelės paviršiuje pastebimas
juodos spalvos iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis. Pietvakarių link einančiame take
aptinkama smulkių puodų šukių ir deginto molio gabalų. Apie piliakalnį rašęs H.
Lizdenis, buvęs Alytaus Kraštotyros muziejaus direktorius, Alytaus m. LDT VK kultūros
skyriaus paminklų apsaugos inspekcijos dokumentuose jį vadina Pilale. Dar
piliakalnis vadintas Vienuolyno, Varpio vardais. Šie radiniai, piliakalnio
mastas, gretimai buvusi gyvenvietė bei vietos prie Nemuno senovės Lietuvos laivybos
arterijos reikšmingumas neabejotinai leidžia tarti čia buvus Alytaus užuomazgą.
Kaip galima spręsti iš keleto
žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų ataskaitų apie Alytaus piliakalnį ir neolito
stovyklų radinių, šiose apylinkėse apsigyventa IX a. Alytaus piliakalnio papėdėje
prie Nemuno rasta grublėtosios keramikos šukių. Nuo XIV a. apie Alytų ir čia buvusią
pilį jau yra rašytinių šaltinių, nes ji buvo svarbi Panemunės gynybinės sistemos
grandis. Vokiečių kronikose Alytus vadinamas Olitta, Alyten, bet jose nėra
duomenų, kada buvo pastatyta ir sugriauta pilis, - kalbama tik apie puldinėjimus ir
mūšius pilies teritorijoje. Alytaus, Punios, Merkinės, Liškiavos ir kitos Panemunės
pilys sudarė pirmą lietuvių gynybos liniją prieš kryžiuočius.
XIV XVI a. Alytus buvo
valsčius. 1581 m. birželio 15 d. jam suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas baltoji
rožė raudoname fone. Išlikusi romantiška legenda apie bajoro dukters Migrausėlės ir
kunigaikščio sūnaus Alyčio meilę. Migrausėlė, sužinojusi apie mylimojo žūtį,
taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu tekėjusios į Nemuną. Todėl upelis buvo
pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis Migrausėlės piliakalniu, o miestas
kunigaikščio sūnaus garbei gavęs Alytaus vardą. Po Žalgirio mūšio piliai netekus
gynybinės reikšmės, gyvenvietė pradėjo plėstis į šiaurės vakarus nuo piliakalnio.
1524 m. Alytuje buvo pastatyta bažnyčia, o XVII a. vid. renesansinė
rotušė. |