Alytaus piliakalnis
(VAA. F.5, b.2363 a, l.13)

Alytaus piliakalnis
(VAA. F.5, b.2363 a, l.14)

Alytaus piliakalnis nuo Nemuno pusės
(VAA. F.5, b.2363 a, l.2)

Alytaus piliakalnis nuo Nemuno pusės
(VAA. F.2, b.984-1, l.1)

Alytaus piliakalnis nuo Nemuno pusės
(VAA. F.2, b.984-1, l.2)

         Siauras, vingiuotas Nemuno vidurupio slėnis savo vaizdingumu nenusileidžia kalnų kraštovaizdžiui. Dešimčių metrų aukščių skirtumai sudėtingiausiame griovių ir raguvų tinklo labirinte, unikali didžioji Nemuno kilpa, įvairi upės terasų augmenija tiesiog pakeri. Tačiau šis slėnis garsus ne vien savo grožiu: skardėti jo šlaitai viduramžių karuose buvo kaip reta tinkami gynybai. Todėl Nemuno vidurupiui nuo Gardino iki Kauno bei žemupiui nuo Kauno iki Jurbarko buvo lemta suvaidinti didžiulį vaidmenį Lietuvos istorijoje ir tapti neįveikiamu gynybiniu ruožu lietuvių kovoje prieš kryžiuočių ordiną.
         Alytaus piliakalnį, iškilusį virš Nemuno apie 40 m ir giliai įsigraužusio Alytupio atidalytą nuo kranto aukštumos, kurioje senovėje būta gyvenvietės, archeologai datuoja IX-XIV a. Rašytinių XIV a. šaltinių liudijimu, Alytuje kadaise stovėjusi pilis, ir manoma, kad būtent ant šio piliakalnio. Dabartinių dirbamų laukų vietoje turėjusi būti priešpilio teritorija. J. Radziukynas knygoje „Suvalkų rėdybos piliakalniai“, išleistoje 1909 m., mini Nemuno dešiniajame krante už Alytaus stovėjusią „apgintuvę“. Kraštovaizdžio ypatumų aprašymas ir ypač užuomina, kad „kalno papėdėje – šiaurės pietų pusėje – teka upelis, kuris įteka į Nemuną“, nepalieka abejonių, jog minimas būtent Alytaus piliakalnis. Nuo piliakalnio gilia perkasa atskirta smaili kūgiška kalva. Netaisyklinga keturkampė aikštelė piliakalnio viršuje iš prieinamiausios – rytinės – pusės lanku juosiama maždaug 40 m ilgio pylimo. Jo viršus nuskliaustas, apie 4 m pločio, 2,5 m pakilęs virš aikštelės. Išoriniu šlaitu aikštelės pakraščiais tęsiasi pusiau užslinkę apkasai, o pietuose, ties pylimo galu, yra neaiški įduba, primenanti sviedinio sprogimo išrausą. Aikštelės pietinėje ir vakarinėje pusėje yra 2 m pločio ir 1 m gylio Pirmojo pasaulinio karo apkasai.
         Aikštelės paviršiuje pastebimas juodos spalvos iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis. Pietvakarių link einančiame take aptinkama smulkių puodų šukių ir deginto molio gabalų. Apie piliakalnį rašęs H. Lizdenis, buvęs Alytaus Kraštotyros muziejaus direktorius, Alytaus m. LDT VK kultūros skyriaus paminklų apsaugos inspekcijos dokumentuose jį vadina „Pilale“. Dar piliakalnis vadintas „Vienuolyno“, „Varpio“ vardais. Šie radiniai, piliakalnio mastas, gretimai buvusi gyvenvietė bei vietos prie Nemuno – senovės Lietuvos laivybos arterijos – reikšmingumas neabejotinai leidžia tarti čia buvus Alytaus užuomazgą.
         Kaip galima spręsti iš keleto žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų ataskaitų apie Alytaus piliakalnį ir neolito stovyklų radinių, šiose apylinkėse apsigyventa IX a. Alytaus piliakalnio papėdėje prie Nemuno rasta grublėtosios keramikos šukių. Nuo XIV a. apie Alytų ir čia buvusią pilį jau yra rašytinių šaltinių, nes ji buvo svarbi Panemunės gynybinės sistemos grandis. Vokiečių kronikose Alytus vadinamas „Olitta“, „Alyten“, bet jose nėra duomenų, kada buvo pastatyta ir sugriauta pilis, - kalbama tik apie puldinėjimus ir mūšius pilies teritorijoje. Alytaus, Punios, Merkinės, Liškiavos ir kitos Panemunės pilys sudarė pirmą lietuvių gynybos liniją prieš kryžiuočius.
         XIV – XVI a. Alytus buvo valsčius. 1581 m. birželio 15 d. jam suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas – baltoji rožė raudoname fone. Išlikusi romantiška legenda apie bajoro dukters Migrausėlės ir kunigaikščio sūnaus Alyčio meilę. Migrausėlė, sužinojusi apie mylimojo žūtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu tekėjusios į Nemuną. Todėl upelis buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Migrausėlės piliakalniu, o miestas kunigaikščio sūnaus garbei gavęs Alytaus vardą. Po Žalgirio mūšio piliai netekus gynybinės reikšmės, gyvenvietė pradėjo plėstis į šiaurės vakarus nuo piliakalnio. 1524 m. Alytuje buvo pastatyta bažnyčia, o XVII a. vid. – renesansinė rotušė.