LIETUVOS PILYS IR PILIAKALNIAI

Kernavės piliakalniai

 

Kernavė. Pilies įgulos kalnas prieš 1935 m.
(VAA. F.5, b.3636, l.31)

 

 

Kernavė. Aukuro ir Mindaugo sosto piliakalniai
(VAA. F.5, b.3636, l.33)

 

 

Kernavė. Lizdeikos kalnas
(VAA. F.5, b.3636, l.36)

          Ypač gausu archeologinių paminklų Kernavėje ir jos apylinkėse. Didelis ir gražus Neries klonis atsiremia į aukštus ir sunkiai per perkasas, pylimus ir stačius šlaitus prieinamus piliakalnius. Archeologinių paminklų kompleksą (jį sudaro daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų) sudaro keturi piliakalniai, dvi senosios atviro tipo gyvenvietės ir pilkapių grupė miške, už dviejų kilometrų į šiaurės vakarus nuo miestelio. Už 3,5 km yra strateginiu atžvilgiu svarbus Žvalgakalnis. Prie viduriniojo „Mindaugo sosto“ piliakalnio iš pietų pusės yra Aukuro kalnas, į vakarus – Pilies kalnas, į pietryčius, atskirtas didelės daubos, stūkso Smailiakalnis, kitaip dar vadinamas Lizdeikos piliakalniu. Prie jo iš rytų pusės šliejasi Kriveikiškio kaimo laukai – buvusi sena gyvenvietė. Kernavės gyvenvietės atsiradimas ir piliakalnių gynybiniai įtvirtinimai susiję su paviršiaus ir reljefo ypatumais. Šios vietovės paviršiaus įvairovę, patogumą ir išskirtinį kraštovaizdį nulėmė Neries upės slėnis ir senų raguvų bei griovių suskaidyti šlaitai. Kernavės senosios tvirtovės, piliakalniai yra įsikūrę tarytum tyčia sudarytuose (skulptūriškai suskaidytuose) gamtiniuose forpostuose. Romantiškoje istorijoje, užrašytoje XVI a. Lietuvos metraštyje, Kernavės įkūrimas nukeliamas į 1040 m., o jos įkūrėju laikomas romėnų karvedžio Nerono giminaitis Palemono anūkas Kernius. Tačiau iš tiesų Kernavės vardas reiškia šaltiniuotą, pelkėtą šlaitą, pašlaitę.
          Piliakalnių grupės centras – Aukuro piliakalnis, kitaip dar vadinamas Barščių ar Šventu kalnu. Jis žemiausias iš piliakalnių, nuo gretimų aukštumų atskirtas giliomis daubomis. Šio nupjauto kūgio formos kalno, pasibaigiančio ovalia aikštele, šlaituose pastebimas ryškus kultūrinis sluoksnis – tamsi žemė su degėsiais ir apdegusio molio trupinėliais. A.Tautavičiaus spėjimu, čia gyventa jau pirmaisiais amžiais po Kristaus. Ant šio piliakalnio medinių sienų saugomame, sunkiai prieinamame kieme stovėjusi sodyba, nuo kurios ir prasidėjęs Kernavės augimas. Panašios nuomonės yra ir daugybę metų Kernavės apylinkes tyrinėjantis A. Luchtanas.
          Lizdeikos piliakalnis, dar vadinamas Smailiakalniu arba Krivaičio kalnu, yra tipiškas krantinio tipo piliakalnis: tarp gilių daubų įsiterpusi aukštumos dalis. Nuo vienintelės prieinamos rytų pusės (Kriveikiškio kaimo laukų) šis piliakalnis apsaugotas kūgio formos pylimu (6 m aukščio iš išorės ir 4,5 m – nuo aikštelės) ir dviem grioviais. Iš šiaurės piliakalnį juosia gilios daubos, iš pietų – Neries slėnis. Kadangi šiame piliakalnyje archeologams nepavyko aptikti ryškių kultūrinio sluoksnio pėdsakų, tikėtina, kad Smailiakalnis nebuvo gyvenamas. Mažoje trikampėje aikštelėje apie XIII - XIV a. galėjo stovėti bokštinio tipo pilaitė (atsparos bei žvalgybinis punktas), kur laikyta nuolatinė sargyba, saugojusi pilį ir kitus piliakalnius.
          3,5 km į rytus nuo Lizdeikos piliakalnio stūkso Žvalgakalnis. Šis kalnas minimas 1385 m. liepos 17 d. kryžiuočių žvalgo kelio palei Nerį aprašyme: „Norint iš Kernavės vykti palei Nerį žemyn, reikia Neryje surasti Kernavės brastą, kuri yra už pusės mylios nuo vieno kalno, vadinamo Apžvalga”. Šis kalnas buvo artimiausias gynybinės sistemos punktas, iš kurio būdavo perduodamas paskutinis signalas į Kernavės pilį, arba atvirkščiai.
          Pilies kalnas, vadinamas Mindaugo sostu, yra į šiaurę nuo Aukuro kalno. Nuo šio piliakalnio atsiveria gražiausi vaizdai į Pajautos slėnį ir Nerį, iš čia matyti visi piliakalniai. Archeologinių tyrinėjimų metu buvo nustatyta, kad XII – XIII a. čia stovėjusi pilis, kurią sudeginus buvo pastatyta kita. Iš rytų, vakarų ir pietų Mindaugo sostą juosia gilūs slėniai. Iš šiaurinės – lengviausiai prieinamos – pusės trikampės aikštelės pakraštyje supiltas nupjauto kūgio formos pylimas. Pylimo viršus nukastas ir sulygintas. Čia neabejotinai buvo gyventa – vakariniame aikštelės pakraštyje randama grublėtosios keramikos gaminių liekanų, o arčiau jos vidurio būta stulpinės konstrukcijos pastatų. Vakarinėje pusėje išlikę gynybinės sienos liekanų. Visu aikštelės perimetru ėjo ilgas pastatas, kuriame kovų metu slėpėsi gynėjai ir apylinkės gyventojai. Šis pastatas buvo tarsi gynybinė siena. Ypač stipri buvo jo išorinė siena, sumūryta iš akmenų, o paskui apdrėbta moliu.
          Pilies įgulos kalnas – taip dabar vadinamas vakarinis piliakalnis, esantis į šiaurės vakarus nuo Aukuro kalno ir į vakarus nuo Mindaugo sosto kalno. Iš pietvakarių ir pietų kalną juosia Neris, iš rytų - gilus slėnis. Rytinis kalno šlaitas šaltiniuotas, 25 m aukščio. Pilies įgulos kalno aikštelė yra 180 m ilgio ir 100 m pločio. Iš šiaurės ir vakarų piliakalnį tarsi lanku juosia pylimas. Archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad XII – XIV a. čia būta pagrindinės gyvenvietės - didžiulio tankiai gyvenamo priešpilio. Jo likimas XIV a. pab. nėra žinomas. Naujoji Kernavės gyvenvietė, kurios dabar nėra nė pėdsakų, apie XV a. ėmė kurtis žemai prie Neries, toje vietoje, kur dabar Mitkiškių vienkiemis. 1782 m. rankraštyje minima, kad čia seniau buvo senasis miestas ir keltas per Nerį. XVII a. pagrindinė Kernavės gyvenvietė jau buvo į šiaurę nuo Neries. 1512 m. Žygimantas Senasis paskyrė klebonijai žemės, o 1522 m. Šv. Mikalojaus dieną patvirtinęs fundaciją padovanojo ir baudžiauninkų. Netrukus po to turėjo būti pastatyta bažnyčia, o piliakalnyje – ūkiniai pastatai. Seniausias bažnyčios dokumentas – 1555 m. Kernavės bažnyčios Šv. Mikalojaus altarijos steigėjų raštas Vilniaus vyskupui P. Alšėniškiui, kuriame siūloma altariją pavesti Kernavės klebonui Albertui. 1659 m. Kernavės bažnyčios inventoriuje minima kukli bažnytėlė, dengta šiaudais. 1738 m., 1820 m., 1830 m. ir 1831 m. inventoriuose jau minimos naujos klebonijos ir kiti ūkiniai pastatai, kurie Pilies įgulos kalne nuolat keitėsi.
          Dabar buvusioje klebonijoje įrengtas kraštotyros muziejus. 2004 m. liepos mėn. Kernavės archeologinis ansamblis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

          Naudoti šaltiniai:
          1. Lebedytė R. Kernavės piliakalniai. Istoriniai tyrimai. V., 1985. (VAA. F. 5, b. 3636).
          2. Morkūnaitė I. Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų – Kernavės piliakalnių Širvintų rajone teritorijos sutvarkymas. Paruošiamieji darbai. Architektūriniai tyrimai. V., 1987. (VAA. F. 2, b. 796-18).    

____________________