Vilniaus apskrities archyvas

 

LIETUVOS PILYS IR PILIAKALNIAI
   

Vilniaus Žemutinės pilies šiaurinis fasadas, Aukštutinės pilies bokštai ir rūmų griuvėsių fragmentas. P.Smuglevičiaus akvarelė, 1786 m.

 

          Dabartinės Lietuvos teritorijoje priskaičiuotume apie 1000 piliakalnių – tautos istorijos liudininkų. Beveik pusėje iš jų stovėjo medinės ir mūrinės pilys.
          Piliakalniai – tai kalvos bei krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių ir ežerų natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse, o kalviniai – lygumų kalvose. Kad būtų statesni, iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo, o aikštelių pakraščiuose supildavo žemės pylimus ir įrengdavo medžio aptvaras ir vartus. Piliakalnio viršuje būdavo apskrita, elipsės formos arba trikampė aikštelė. Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat – juos dabar vadiname piliakalniais gyvenvietėmis, – kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Šių piliakalnių slėptuvių įtvirtinimų būta kuo įvairiausių – tai ir pylimai, ir grioviai, ir medinės aptvaros. Rąstais ir akmenimis sutvirtinti pylimai, juosę aikštelių pakraščius, siekė net iki 4,5 m aukščio (matuojant nuo aikštelės paviršiaus). Jų irgi būta skirtingų formų. Raginėnų piliakalnis Radviliškio rajone yra pasagos formos, Paukščių piliakalnį Kaišiadorių rajone pylimas juosia aplink visą aikštelę, nemažai randama ir tiesių pylimų. Pasitaiko aikštelių, apjuostų dviem pylimais (Degučių piliakalnis Zarasų rajone).
          Piliakalnių šlaitai būdavo nulyginami ir paaukštinami – kartais iki 20 m ir daugiau. Svarbią reikšmę turėjo jų konstrukcija ir nuolydis, kuris paprastai siekdavo 30o – 50o, retais atvejais – 60o . Šlaitai būdavo sutvirtinami gulsčiais rąstais, sukaltais kuolais, grindžiami akmenimis.
          Piliakalnių yra apskrito arba ovalaus plano, lygiai arba įstrižai nupjauto kūgio formos. Pagal aikštelės ir papėdės planą jie panašūs į trikampę ar keturkampę piramidę, neretai dviejų pakopų. Didelę gynybinę reikšmę turėjo aikštelę juosusios medinės aptvaros iš sukastų į žemę vertikalių rąstų, išpintų virbais, apkrėstų storu molio sluoksniu, arba iš pusgulsčiai sukrautų rąstų. Pastatus (antžemines karkasinės konstrukcijas) statydavo įvairiose aikštelės vietose, dažniau pakraščiais. Taigi piliakalniai laikytini pirmaisiais monumentaliosios architektūros iš žemės ir medžio pavyzdžiais Lietuvoje.
          XIII a. pr. prasidėjus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų antpuoliui ir iškilus būtinybei organizuoti vientisą gynybą visoje Lietuvoje, ant piliakalnių pradėtos statyti pilys. Priklausomai nuo svarbos ir vietos, jos skyrėsi gynybiniais įrengimais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu, strategine koordinacija. Pagal gynybos ir statybos požymius pilys skirstomos į keletą grupių: 1) gardinės pilys, statytos žemumose, pritaikytos gintis nuo frontinio puolimo be šaunamojo ginklo; skiriamasis šių pilių požymis – ant pačios sienos pastatytai bokštai, kuriuose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos (Medininkų, Krėvos, Kauno); 2) pilys, statytos kalvose ir pritaikytos gintis nuo šaunamojo ginklo; joms būdinga 3 – 3,5 m storio sienos, su kyšančiais bokštais ir daugybe šaudymo angų (Vilniaus, Gardino, Trakų pusiasalio, vandens tipo Trakų salos pilis – reta išimtis); 3) bastioninės pilys, puolimą atlaikydavusios žemių pylimais, kuriuose griovio pakraščiu įrengti puslankiu einantys mūrai. XIII a. pab. nuo Nemuno žemupio Kauno link buvo įrengta medinių pilių sistema. Atstumas tarp pilių buvo nuo dešimties iki kelių dešimčių kilometrų. Taip susidarė dvi pilių linijos: pirmoji buvo prie Nemuno – Bisenės, Pieštvės, Paštuvos, Kauno, Alytaus, Gardino ir kt.; antroji – nuo Livonijos ordino pusės – Dubysos, Šiaulių, Upytės, Užpalių, Utenos ir kt. XIV a. išsiskyrė Žemaitijos pilių juosta (Gegužės, Medvėgalio, Žiesdytės ir kt.) bei Vilniaus – Trakų prieigas saugojusios pilys, išsidėsčiusios dviem žiedais (Kernavės, Aukštadvario, Nemenčinės, Maišiagalos, Bražuolės). Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatomos namais ir ūkiniais pastatais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir tarnavo kaip sudėtiniai gynybos komponentai.
          Šiandien nepaprastai svarbu konservuoti, restauruoti pilių liekanas, tvirtinti piliakalnių šlaitus, - išsaugoti tai, kas išliko. Juk pilys ir piliakalniai – mūsų protėvių architektūros meno pavyzdžiai - atskleidžia ūkinę ir politinę Lietuvos istoriją, pasakoja apie senuosius lietuvių karybos būdus.

          Naudoti šaltiniai:
          1. Kuncevičius A. Lietuvos pilys ir jų panaudojimo kultūriniam turizmui galimybės // „Lietuvos muziejai“ 2004 m. Nr. 1
          2. Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vid. V., 1988. Tomas I, p. 11-15, 17-19.

>>>