Spėjama rytinio kelio į Skomantų piliakalnį vieta su rytinių vartų vietos fragmentu ir rytinės dalies gynybinio pylimo fragmentais.
Vaizdas iš šiaurės vakarų į pietryčius
(VAA. F.2, b.1129-4, l.10)

1928 m. pastatytas paminklas ant Skomantų piliakalnio vakarinio gynybinio pylimo
(VAA. F.2, b.1129-4, l.18)

Skomantų piliakalnio medinių laiptų, medinės skulptūros ir paminklinės lentos bendras vaizdas
(VAA. F.2, b.1129-4, l.20)

Skomantų piliakalnio bendras vaizdas. Rytinė pusė
(VAA. F.2, b.1129-4, l.3)

         Nuo Kuršių marių į rytus už Minijos ir į šiaurės vakarus nuo Švėkšnos miestelio, Skomantų kaime yra piliakalnis, vadinamas Raguvos arba Ragokalnio vardu. Piliakalnis stovi dešiniajame Veiviržio upės kranto iškyšulyje. Gana tankiai išdėstyti senkapiai piliakalnio apylinkėse rodo, kad čia gyventa jau pirmaisiais mūsų eros amžiais. Skomantų piliakalnio aplinkoje yra Vyskupiškio (Papilio), Skomantų, Mikužių senkapiai, Šiuraičių (Mockaičių) piliakalnis, Mockaičių senkapiai (Gintarinis kalnas). Galima spėti, kad iki I tūkstantmečio pabaigos tai buvo beveik natūrali, kiek aplyginta kalva, sutvirtinta pylimais iš vakarinės, lengviausiai prieinamos kranto aukštumos, pusės. Piliakalnis buvo naudojamas dar iki kryžiuočių antpuolių – tyrinėjant čia aptikta žiestos ir grublėtosios keramikos šukių.
         Apie sūduvių kunigaikštį, jotvingių karvedį ir žynį Skomantą žinoma iš Dusburgo kronikos ir Ipatijaus metraščio. Šiuose rašytiniuose dokumentuose aprašomos jo kovos su Kryžiuočių ordinu XIII a. pab. ir Skomanto krikštas. Prasidėjus ordino antpuoliams piliakalnis buvo sustiprintas aukštais pylimais ir atsidūrė gynybinio žiedo viduryje, - jį supo mažesni piliakalniai.
         Rašytiniuose šaltiniuose visi Skomantų piliakalnio aprašymai gana vėlyvi. Raguvos kalnu vadinamas piliakalnis su gana ilgu pylimu minimas 1893 m. K. Gukovskio „Raseinių apskrities aprašyme”. F. V. Pokrovskis 1899 m. Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje piliakalnį pavadino Raguvos pilimi. Piliakalnio istorija glaudžiai susijusi su netoliese buvusiu Švėkšnos dvaru ir jo savininku Pliateriu. Deja, visas šio dvaro archyvas sudegė. P. Tarasenkos duomenimis, piliakalnio aikštelė – ovalinė su deformuotu rytiniu galu, iš vakarų pusės apsaugota 5 m aukščio pylimu, jungiančiu pietinį ir šiaurinį skardžius. Išorinėje pusėje yra 4 m gylio gynybinis griovys – fosa. 1928 m. aukščiausioje kalno vietoje ūkininkas P. Kučinskas pastatė cementinį paminklą Mažosios Lietuvos prisijungimui paminėti. Piliakalnis yra krantinio tipo, įrengtas aukštumos kyšulyje, įeinančiame į gana platų Veiviržio slėnį, iš šiaurės, rytų ir pietų apjuostas Veiviržio. Šlaitai nuo slėnio statūs, 20 – 22 m aukščio. Vakaruose, kur piliakalnis siekia aukštumas, jį gynė stiprūs įtvirtinimai: 4 m pločio ir 0,6 m gylio gana tiesus griovys, už jo – 2 m aukščio pylimas, dar vienas, 0,7 m gylio griovys ir kitas 8 m aukščio ir 60 m ilgio pylimas. Pietiniame gale paliktas įėjimas į piliakalnį. Rytiniame gale, kur šlaitais kiek nuolaidesnis, aikštelės pakraštyje yra 38 m ilgio ir 1 m pločio pylimas, o 6 m žemiau, šlaite, iškastas griovys. Už jo likusiame žemesniame smaigalyje, archeologo V. Daugudžio nuomone, galėjo būti pilies bokštas. Netoli minėtojo smaigalio į piliakalnio aikštelę iš apačios į viršų šlaito įduba veda pylimą kertantis takelis. Manoma, kad tai buvusio įėjimo ar slapto, į tunelį panašaus įvažiavimo liekanos. Netaisyklingo ovalo – trapecijos formos 4000 m² dydžio piliakalnio aikštelė yra 80 m ilgio rytų – vakarų kryptimi, vakaruose ji siekia 57 m, rytuose – 40 m plotį. Aikštelėje pastebimas kultūrinis sluoksnis. Į vakarus nuo piliakalnio rasta lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos. Tai leidžia manyti, kad šalia piliakalnio buvo gyvenvietė – papilys.