
Spėjama rytinio kelio
į Skomantų piliakalnį vieta su rytinių vartų vietos fragmentu ir rytinės dalies
gynybinio pylimo fragmentais.
Vaizdas iš šiaurės vakarų į pietryčius
(VAA. F.2, b.1129-4, l.10)

1928 m. pastatytas
paminklas ant Skomantų piliakalnio vakarinio gynybinio pylimo
(VAA. F.2, b.1129-4, l.18)

Skomantų piliakalnio
medinių laiptų, medinės skulptūros ir paminklinės lentos bendras vaizdas
(VAA. F.2, b.1129-4, l.20)

Skomantų piliakalnio
bendras vaizdas. Rytinė pusė
(VAA. F.2, b.1129-4, l.3) |
Nuo
Kuršių marių į rytus už Minijos ir į šiaurės vakarus nuo Švėkšnos miestelio,
Skomantų kaime yra piliakalnis, vadinamas Raguvos arba Ragokalnio vardu. Piliakalnis
stovi dešiniajame Veiviržio upės kranto iškyšulyje. Gana tankiai išdėstyti
senkapiai piliakalnio apylinkėse rodo, kad čia gyventa jau pirmaisiais mūsų eros
amžiais. Skomantų piliakalnio aplinkoje yra Vyskupiškio (Papilio), Skomantų, Mikužių
senkapiai, Šiuraičių (Mockaičių) piliakalnis, Mockaičių senkapiai (Gintarinis
kalnas). Galima spėti, kad iki I tūkstantmečio pabaigos tai buvo beveik natūrali, kiek
aplyginta kalva, sutvirtinta pylimais iš vakarinės, lengviausiai prieinamos kranto
aukštumos, pusės. Piliakalnis buvo naudojamas dar iki kryžiuočių antpuolių
tyrinėjant čia aptikta žiestos ir grublėtosios keramikos šukių.
Apie sūduvių kunigaikštį,
jotvingių karvedį ir žynį Skomantą žinoma iš Dusburgo kronikos ir Ipatijaus
metraščio. Šiuose rašytiniuose dokumentuose aprašomos jo kovos su Kryžiuočių
ordinu XIII a. pab. ir Skomanto krikštas. Prasidėjus ordino antpuoliams piliakalnis buvo
sustiprintas aukštais pylimais ir atsidūrė gynybinio žiedo viduryje, - jį supo
mažesni piliakalniai.
Rašytiniuose šaltiniuose visi
Skomantų piliakalnio aprašymai gana vėlyvi. Raguvos kalnu vadinamas piliakalnis su gana
ilgu pylimu minimas 1893 m. K. Gukovskio Raseinių apskrities aprašyme. F. V.
Pokrovskis 1899 m. Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje piliakalnį pavadino
Raguvos pilimi. Piliakalnio istorija glaudžiai susijusi su netoliese buvusiu Švėkšnos
dvaru ir jo savininku Pliateriu. Deja, visas šio dvaro archyvas sudegė. P. Tarasenkos
duomenimis, piliakalnio aikštelė ovalinė su deformuotu rytiniu galu, iš vakarų
pusės apsaugota 5 m aukščio pylimu, jungiančiu pietinį ir šiaurinį skardžius.
Išorinėje pusėje yra 4 m gylio gynybinis griovys fosa. 1928 m. aukščiausioje
kalno vietoje ūkininkas P. Kučinskas pastatė cementinį paminklą Mažosios Lietuvos
prisijungimui paminėti. Piliakalnis yra krantinio tipo, įrengtas aukštumos kyšulyje,
įeinančiame į gana platų Veiviržio slėnį, iš šiaurės, rytų ir pietų apjuostas
Veiviržio. Šlaitai nuo slėnio statūs, 20 22 m aukščio. Vakaruose, kur
piliakalnis siekia aukštumas, jį gynė stiprūs įtvirtinimai: 4 m pločio ir 0,6 m
gylio gana tiesus griovys, už jo 2 m aukščio pylimas, dar vienas, 0,7 m gylio
griovys ir kitas 8 m aukščio ir 60 m ilgio pylimas. Pietiniame gale paliktas įėjimas
į piliakalnį. Rytiniame gale, kur šlaitais kiek nuolaidesnis, aikštelės pakraštyje
yra 38 m ilgio ir 1 m pločio pylimas, o 6 m žemiau, šlaite, iškastas griovys. Už jo
likusiame žemesniame smaigalyje, archeologo V. Daugudžio nuomone, galėjo būti pilies
bokštas. Netoli minėtojo smaigalio į piliakalnio aikštelę iš apačios į viršų
šlaito įduba veda pylimą kertantis takelis. Manoma, kad tai buvusio įėjimo ar slapto,
į tunelį panašaus įvažiavimo liekanos. Netaisyklingo ovalo trapecijos formos 4000
m2 dydžio piliakalnio aikštelė yra 80 m ilgio rytų vakarų kryptimi,
vakaruose ji siekia 57 m, rytuose 40 m plotį. Aikštelėje pastebimas kultūrinis
sluoksnis. Į vakarus nuo piliakalnio rasta lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos
keramikos. Tai leidžia manyti, kad šalia piliakalnio buvo gyvenvietė papilys.
|