Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Portretas. Kaunas, 1924 m.
LCVA. A21-P1
            

          Pristatome virtualią parodą apie vieną ryškiausių demokratų Lietuvoje ir Europoje, 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarą, pirmąjį pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išrinktą Lietuvos Respublikos Prezidentą – Aleksandrą Stulginskį (1885 02 26–1969 09 22).
          Aleksandras Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 d. Raseinių aps. Kutalių kaime, netoli Kaltinėnų. Lankė Kaltinėnų pradžios mokyklą, baigė keturias Liepojos gimnazijos klases, o 1908 m. – Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Vienerius metus studijavo Insbruko universiteto Teologijos filosofijos fakultete. Po metų, atsisakęs įšventinimo į kunigus, grįžo į Lietuvą.
          1909–1910 m. A. Stulginskis dirbo lietuvių katalikiškoje Šv. Kazimiero draugijoje Kaune, dėstė lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. 1910 m. jis įstojo į Halės universiteto Žemės ūkio institutą. Baigęs mokslus, 1913 m. grįžo Lietuvą ir dirbo agronomu Vilniaus žemėtvarkos komisijoje, vėliau agronomu Alytuje. Aktyviai reiškėsi lietuviškojoje spaudoje, 1914–1915 m. redagavo „Vienybės“ žurnalo priedą „Viensėdis“, parengė straipsnių žemės ūkio tematika.
          Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Stulginskis persikėlė gyventi į Vilnių. 1915–1919 m. jis vadovavo „Ryto“ švietimo draugijai, rengė pedagogikos kursus, Vilniaus lietuvių gimnazijoje dėstė gamtos mokslus, įsitraukė į Lietuvių komiteto nukentėjusių nuo karo šelpti veiklą. A. Stulginskis buvo Lietuvių krikščionių demokratų partijos ir jos sutelktos Lietuvos ūkininkų sąjungos bei Ūkio banko vienas iš steigėjų ir vadovų.
          1916 m. birželio 29 d. dvylika Vilniaus lietuviškosios visuomenės lyderių, tarp jų ir A. Stulginskis, pasirašė memorandumą JAV prezidentui T. V. Vilsonui dėl Rusijos pavergtų tautų likimo.
          1917 m. A. Stulginskis pradėjo redaguoti naują laikraštį „Tėvynės sargas“, ėjusį iki 1926 m. pabaigos, 1918 m. – žemdirbiams skirtą „Ūkininką“, bendradarbiavo laikraščiuose „Rytas“, „Lietuvos aidas“, „XX amžius“.
          1917 m. rugsėjo 18–22 d. A. Stulginskis dalyvavo Lietuvių konferencijoje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą.
          1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
          1918–1919 m. M. Sleževičiaus sudarytuose ministrų kabinetuose A. Stulginskis ėjo ministro be portfelio, žemės ūkio ir valstybės turtų ministro pareigas. P. Dovydaičio vadovaujamame ministrų kabinete 1919 m. jis dirbo Ministro Pirmininko pavaduotoju, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministru, nuo 1919 m. kovo 26 d. iki balandžio 12 d. faktiškai vadovavo kabinetui.
          1920 m. gegužės 15 d. įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis, kurio metu A. Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo Seimo Pirmininku. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje buvo numatyta, kad Steigiamojo Seimo Pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas. A. Stulginskis tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu.
          1922 m. gruodžio 21 d. Pirmasis Seimas A. Stulginskį išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu, tačiau opozicija tam prieštaravo. Prezidentas pirmąjį Lietuvos valstybės Seimą paleido, o 1923 m. birželio 19 d. Antrasis Seimas prezidentu vėl išrinko A. Stulginskį. Valstybės vadovu jis buvo iki 1926 m. birželio 7 d.
          Krikščionys demokratai ir jų lyderis A. Stulginskis išlaikė valdžią savo rankose šešerius metus. Buvo iškovota ir įtvirtinta nepriklausoma, demokratinė Lietuvos valstybė, atgautas Klaipėdos kraštas, plėtojama ekonomika, įkurtas universitetas, kitos aukštosios mokyklos, mokslo tyrimo įstaigos, pastatyta mokyklų. A. Stulginskio prezidentavimo laikotarpis (1920–1926 m.) buvo vienas sėkmingiausių atsikūrusios Lietuvos gyvenime.
          1926 m. A. Stulginskis buvo išrinktas Trečiojo Seimo Pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1927 m. balandžio mėn.
          1927 m. A. Stulginskis atitolo nuo politinio gyvenimo, apsigyveno savo ūkyje Jokūbavo dvare, netoli Kretingos, atsidėjo žemdirbystei, buvo kooperatyvų „Lietūkis“ ir „Linas“ narys. Demokratas A. Stulginskis kritikavo A. Smetonos politiką, atsisakė jam siūlomos Lietuvos pasiuntinio vietos Londone ir kitose šalyse.
          1941 m. birželio 7 d., „valant Lietuvą nuo socialiai pavojingo elemento“, A. Stulginskis buvo suimtas Lietuvos TSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Kretingos apskrities skyriaus ir 1941 m. birželio 14 d. ištremtas iš Lietuvos. Kartu su kitais suimtaisiais 1941 liepos 8 d. jis buvo atvežtas į NKVD Krasnojarsko pataisos darbų lagerį (Kraslagą). A. Stulginskio žmona Ona Stulginskienė 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Komijos ATSR. Tremties išvengė tik jų dukra Aldona, tuo metu gyvenusi Kaune.
          1942 m. A. Stulginskis kartu su kitais septyniolika Lietuvos politinių ir valstybės veikėjų, laikomų lageryje, buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir kaltinamas tuo, kad praeityje buvo Krikščionių demokratų partijos ir Valstiečių sąjungos organizatorius, Valstybės Tarybos narys, Lietuvos Prezidentas, o Kraslage prisidėjo prie iniciatyvinės grupės, įkūrusios nelegalų lietuvių komitetą, turėjusį organizuoti lietuvių išsilaisvinimą iš lagerio, ir pasisakė už nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Pateiktų kaltinimų A. Stulginskis nepripažino ir teigė, kad valstybines pareigas užėmė kaip suverenios valstybės pilietis.
          1942 m. baudžiamosios bylos tyrimas užbaigtas, byla perduota Ypatingam pasitarimui prie TSRS NKVD, tačiau jos nagrinėjimas buvo vilkinamas 10 metų. A. Stulginskis ne kartą kreipėsi į įvairias instancijas, tačiau atsakymo taip ir nesulaukė.
          Ypatingojo pasitarimo prie TSRS saugumo ministerijos (MGB) 1952 m. vasario 27 d. nutarimu A. Stulginskis nubaustas kalėti 25 metus. TSRS Aukščiausiojo teismo karo kolegijos 1954 m. birželio 2 d. nutartimi A. Stulginskiui bausmės laikas sumažintas iki faktiškai išbūto kalinimo laiko ir jis iš įkalinimo vietos paleistas.
          1956 m. pabaigoje Stulginskiai grįžo į Lietuvą.
          1957–1959 m. A. Stulginskis dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje, rašė į spaudą žemės ūkio klausimais.
          KGB prie LTSR Ministrų Tarybos įgaliotinio Kauno miestui aparatas 1957 m. A. Stulginskiui užvedė agentūrinio tyrimo bylą kaip „lietuvių nacionalistui“, kuri 1960 m. performuota į operatyvinio stebėjimo bylą.
          A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse.
          Iki pat mirties jis buvo sekamas – reabilituotas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1991 m.
          Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai apie A. Stulginskį – negausūs, išlikusi tik nedidelė dalis Lietuvos Respublikos Prezidento A. Stulginskio įsakymų, aktų, raštų, taip pat yra draugijos „Tiesa“, kurios vienas steigėjų buvo A. Stulginskis, stebėjimo byla.
          Parodoje eksponuojamos fotografijos atspindi Aleksandro Stulginskio – valstybininko, savo žiniomis ir darbu reikšmingai prisidėjusio prie valstybės pagrindų kūrimo, veiklą.
          Lietuvos ypatingojo archyvo Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde saugoma Aleksandro Stulginskio ir kitų asmenų baudžiamoji byla.