TELŠIAI XVII – XX A. PRADŽIOS
LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJOS ARCHYVO
DOKUMENTUOSE

        

       

       

        

Telšiai, gana anksti (1398 m.) paminėti rašytiniuose šaltiniuose, ilgai niekuo neišsiskyrė iš kitų Žemaitijos miestelių. XV a. antros pusės dokumentuose minimas Telšių dvaras, 1527 m. – Telšių valsčius. Rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, kad Telšių bažnyčia buvo pastatyta prieš 1547 m. XVI–XVIII a. Telšiai – valdovo dvaras su miesteliu, kuris kai kuriuose šaltiniuose netgi vadinamas miestu – buvo Telšių seniūnijos dalis. Seniūniją Lietuvos valdovai duodavo valdyti ar įkeisdavo už pinigus įvairiems asmenims, dažnai valstybės pareigūnams. LDK kanclerio ir Telšių seniūno Povilo Sapiegos šeimos pastangomis 1624 m. Telšiuose buvo įkurtas Šv. Pranciškaus ordino mažųjų brolių (bernardinų) vienuolynas. Jo įkūrimą savo privilegijomis 1624 m., 1639 m., 1683 m., 1713 m. patvirtino Lietuvos valdovai.

XVII a. Telšių miesto ir seniūnijos laikytojai buvo Valavičių, Sapiegų, Denhofų, Firksų, o XVIII a. – Ščukų, Oginskių, Kalinauskų, Gorskių, Semaškų, Odachovskių, Zabielų giminės. Perduodant seniūniją valdyti paprastai būdavo surašomas jos inventorius.

Telšiai gerokai nukentėjo per XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios karus ir 1710 m. maro epidemiją. Inventorių duomenimis, 1665 m. Telšiuose buvo 42 miestiečių šeimos, 1677 m. – 54, o 1738 m. – jau tik 36.

Nuo XVII a. pabaigos miestelyje pradėjo kurtis žydai, ir palaipsniui žydų bendruomenė čia tvirtai įleido šaknis. 1721 m. Telšiams buvo suteikta turgaus ir prekymečių privilegija – jos dėka miestelyje suklestėjo prekyba ir amatai. Tačiau spartesnei Telšių raidai ir miestelėnų gerovei trukdė dažni Telšių dvaro ir Bernardinų vienuolyno konfliktai – nuolat kildavo nesutarimų dėl žemės ribų, žvejybos ir pan.

Nors Telšius ne kartą niokojo gaisrai, ypač skaudūs buvo 1780 m. birželio 14 d. ir 18 d. gaisrų padariniai: ugnyje supleškėjo 43 namai – kone pusė miestelio.

Pamažu Telšių reikšmė Žemaitijos kunigaikštystėje augo. 1764 m. čia buvo įsteigti žemės ir pilies teismai. 1775 m. jie buvo perkelti į Šiaulius, bet 1790 m. vėl grąžinti į Telšius.

Miesto siekius išsivaduoti iš Telšių seniūnijos valdytojų priklausomybės vainikavo Lietuvos valdovo Stanislavo Augusto 1791 m. gruodžio 6 d. Telšiams suteikta savivaldos privilegija. Telšių gyventojai tapo miestiečių luomo nariais, buvo įtvirtinta jų teisė į miesto valdymą. Tiesa, kova su dvaru tęsėsi ir vėliau.

Surašymų duomenimis, 1789 m. Telšiuose buvo 85, 1797 m. – 105 dūmai.

Telšių miesto gyventojai aktyviai dalyvavo ir 1794 m. sukilime. Deja, sukilimą numalšinus, Lietuvos ir Lenkijos valstybė žlugo.

1793 m. į Telšius buvo perkelta triklasė poapygardinė Kretingos mokykla. 1795 m. čia mokėsi 172 mokiniai. Vienuolyno ir kitų rėmėjų pastangomis iki 1798 m. buvo baigtas statyti mokyklos pastatas. Bernardinų valdomas kompleksas – naujoji bažnyčia (konsekruota 1794 m.) ir vienuolynas su mokykla – buvo ne tik iškiliausi Telšių pastatai, bet ir religinio gyvenimo centras bei švietimo židinys. Tiesa, priklausymas Rusijos imperijai miesto augimą ir vystymąsi kiek pristabdė.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma nemažai dokumentų, atspindinčių Telšių miesto istoriją. Šiai parodai stengtasi atrinkti reikšmingiausius ir įdomiausius. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų dokumentų – XVII–XIX a. pradžios rašytiniai šaltiniai. Keli dokumentai yra iš Lietuvos Metrikos knygų. Šių knygų originalai saugomi Maskvoje, tad čia pateikti vaizdai iš turimų mikrofilmų.

Tikimės, kad ši paroda padės geriau pažinti Telšius, o kai kam gal net taps stimulu plačiau patyrinėti šio garsaus Žemaitijos miesto istoriją.  

>>>