2011 m. birželio 14 d. sukanka 70 metų, kai buvo įvykdytas
masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos į tolimuosius TSRS regionus. Tarybų
Sąjungai 1940 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą, buvo pradėta terorizuoti ir
naikinti krašto gyventojus, imtasi represijų prieš okupacinio režimo
priešininkus. Politinės represijos buvo taikomos žmonėms, kuriuos okupacinis
režimas pripažino pavojingais TSRS valstybei ir politinei santvarkai. Lietuvos
gyventojai buvo suskirstyti į okupacinei valdžiai ištikimus ir priešiškus sluoksnius
pagal politinius, socialinius ir kitus kriterijus. Lietuvos Respublikos
politikai, valstybės tarnautojai, įvairių įstaigų darbuotojai, politinių ir
visuomeninių organizacijų nariai, karininkai, mokytojai, dvasiškiai, ūkininkai,
verslininkai ir kiti aktyvūs, savarankiški, turėję nuosavybės asmenys buvo
pripažinti priešiškais ir pavojingais Tarybų Sąjungos valstybei ir valdžiai.
Jie buvo registruojami, skirstomi į represuojamų žmonių kategorijas, apskaitomi
ir jiems buvo taikomos įvairios represinės priemonės. Okupuotos Lietuvos
gyventojai ypač nukentėjo nuo trėmimų masinių represijų akcijų.
Lietuvos gyventojų trėmimai tai
administracine, neteismine tvarka vykdytas organizuotas, prievartinis ir
masinis žmonių ir šeimų išvežimas iš jų nuolatinių gyvenamųjų vietų ir
įkurdinimas okupacinės valdžios nustatytose atšiauriose, netinkamose gyvenimui
ar mažai apgyvendintose TSRS vietovėse.
Trėmimais buvo siekiama iš Lietuvos pašalinti okupantams opozicines
žmonių grupes, konfiskuoti jų turtą, pakeisti okupuotos Lietuvos socialinę ir
tautinę sudėtį, tuo pačiu nutautinti ir asimiliuoti Lietuvą, įbauginti lietuvių
tautą ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Trėmimus organizavo ir
vykdė represinės struktūros LTSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD),
nuo 1941 m. kovo 8 d. LTSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) ir
LTSR valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB). 1941 m. gegužėsbirželio mėn. žmonių
deportacijos buvo vykdytos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje,
Vakarų Baltarusijoje ir Moldavijoje.
Pirmosios masinės Lietuvos gyventojų
represijos įvyko 1939 m. rugsėjospalio mėn., kuomet TSRS kontroliavo karine
jėga užimtą Vilniaus kraštą. Tuomet buvo suimti ir į TSRS kalėjimus išvežti šio
krašto žmonės, priskirti priešiškai TSRS
nusiteikusių asmenų kategorijoms.
1940 m. birželio mėn. Tarybų Sąjungai
okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos Respublikos politinių veikėjų deportacijos
ir represijos prieš įvairius visuomenės sluoksnius. 1940 m. liepos 1017 d.
įvyko pirmieji masiniai suėmimai. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m.
birželio 14 d. buvo suimti 6606 žmonės, iš jų 3565 buvo išsiųsti į TSRS
lagerius ir kalėjimus.
Slaptas pasirengimas masiniam Lietuvos
gyventojų trėmimui prasidėjo netrukus po krašto inkorporavimo į TSRS sudėtį.
Nežiūrint to, kad TSRS valdžia dar nebuvo priėmusi politinio sprendimo dėl
žmonių deportavimo, LTSR represinės žinybos rengėsi trėmimui pagal TSRS NKVD
direktyvas. 1940 m. rudenį buvo pradėta ir 1941 m. pavasarį išplėsta
represuotinų asmenų registracija. 1941 m. balandžio 25 ir 29 d. LTSR vidaus
reikalų ir valstybės saugumo liaudies
komisarai išleido įsakymus ir instrukcijas dėl tremtinų asmenų ir jų
šeimų apskaitos (2, 3). Tremtini asmenys
buvo suskirstyti į 10 kategorijų ir joms
numatytos trijų rūšių represijos: įkalinimas TSRS NKVD Vyriausiosios lagerių
valdybos (GULAGo) sistemos lageriuose, įkalinimas karo belaisvių stovyklose,
apgyvendinimas specialiose gyvenvietėse prižiūrint NKVD. Gegužės 12 d. LTSR
NKGB pateikė TSRS NKGB orientacinius duomenis apie pagal įvairias kategorijas
apskaitytus tremtinus asmenis ir jų šeimas (4).
1941 m. gegužės 14 ir 16 d.
Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komitetas ir TSRS liaudies
komisarų taryba priėmė politinius sprendimus dėl gyventojų trėmimo iš Lietuvos, Latvijos,
Estijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos (5, 6).
Vadovaujantis šiais sprendimais, TSRS NKGB gegužėsbirželio mėn. išleido direktyvas ir instrukcijas dėl
trėmimų organizavimo ir vykdymo šiuose kraštuose (7, 9). Buvo nustatyta
tremtinų asmenų apskaitos tvarka, išleistos instrukcijos apie tremtinių
skirstymą į grupes pagal politinius ir socialinius kriterijus, nustatyta asmenų
suėmimo, lydėjimo į pradines surinkimo stotis ir konvojavimo į ešelonų telkimo
vietas tvarka, išleisti nurodymai dėl šeimos narių atskyrimo ešelonų telkimo
punktuose, parengti tremtinių etapavimo ir įkurdinimo tolimuose TSRS regionuose
planai. Taip pat buvo tikslintas tremtinų asmenų kiekis (11). Trėmimų
išvakarėse, birželio 13 d., TSRS NKVD išleido telegramą, kurioje patikslino
galutinį iš Lietuvos tremtinų žmonių kiekį 21214 žmonių ir nurodė jų
tremties ir kalinimo vietas.
Vykdant
TSRS NKGB nurodymus, LTSR valstybės saugumo liaudies komisaras 1941 m.
gegužės 23 d. sudarė centrinį operatyvinį štabą trėmimo operacijai parengti ir
jai vadovauti iš aukšto rango NKGB ir NKVD darbuotojų (8). Trėmimo operacijai
vadovauti vietose iš NKGB ir NKVD darbuotojų buvo sudaryti apskričių
operatyviniai štabai (operatyviniai trejetai) (16). Gegužėsbirželio mėn. buvo
parengtos detalios trėmimo operacijos instrukcijos (10, 13, 14, 15, 17).
Apskričių operatyviniai štabai sudarė detalius trėmimų operacijų planus (19,
20, 25). Buvo tikslinami numatytų suimti ir ištremti asmenų (antisovietinio
elemento) kiekiai ir sąrašai, rengiamos šių asmenų bylos (12, 15, 23, 24, 26). Pagal LTSR NKGB ir NKVD įstaigų sudarytus ir
trėmimų išvakarėse patikslintus sąrašus buvo numatyta suimti ir išvežti iš
Lietuvos 16479 žmones. 1941 m. birželio pradžioje Lietuvos komunistų partijos
(bolševikų) centro komiteto LKP(b) CK biuras apsvarstė LTSR NKVD ir NKGB
vadovų pranešimus apie pasirengimą trėmimams ir pritarė trėmimų planams bei
tremtinių apskaitos dokumentams (18). LKP(b) CK vadovybė nurodė partijos
struktūroms aktyviai dalyvauti trėmimo operacijoje. LKP(b) CK ir LTSR liaudies
komisarų tarybai 1941 m. birželio 10 d. pritarus Lietuvos gyventojų trėmimo
operacijai, buvo baigtas pasirengimas trėmimui.
Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m.
birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto.
Deportaciją vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems
padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, aktyviai talkino
komunistų partijos vietos aktyvas. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė
įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus
patikrindavo šeimos sudėtį, paskui surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso,
valiutos, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Baudėjų apsuptai
šeimai buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Vienur žmonėms buvo
leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių
daiktų. Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos (27). Tremtinių
paliktas turtas turėjo būti aprašomas,
konfiskuojamas ir paskirstomas, remiantis 1941 m. birželio 17 d. LKP(b)
CK, LTSR LKT ir LTSR NKGB vadovų nurodymais ir sovietinių pareigūnų sudarytais
planais (29, 30, 32, 36), tačiau neretai tremtinių paliktą turtą pasisavindavo
jo aprašymą ir paskirstymą vykdę pareigūnai. Tremdami žmones, baudėjai elgėsi
žiauriai. Tremiamųjų šeimos buvo terorizuojamos, į mėginančius bėgti žmones
buvo šaudoma. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai,
ligoniai ir nėščios moterys. Tik kai kuriems žmonėms pavyko pasislėpti arba
pabėgti (27, 34). Visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir
konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Telkimo punktuose šeimos buvo
išskiriamos, tremtiniai suskirstomi į dvi grupes: A grupę (šeimos galvos)
ir B grupę (šeimos nariai) ir sugrūdami į baudėjų akylai saugomus prekinius
(gyvulinius) vagonus. A grupei priskirti asmenys buvo konvojuojami kaip
suimtieji ir vežami į karo belaisvių stovyklas, B grupei priskirti žmonės
buvo vežami į specialias tremties vietas. Iš Lietuvos buvo išsiųsti 4 ešelonai
su suimtaisiais (A grupė), 11 ešelonų su tremtiniais (B grupė) ir 2
ešelonai su kriminaliniais nusikaltėliais. Birželio 1519 d. iš ešelonų
formavimo vietos Naujosios Vilnios geležinkelio stoties išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir
tremtiniais. Ešelonai su suimtaisiais buvo išsiųsti į Starobelsko ir Juchnovo
karo belaisvių lagerius (2 ešelonai
vėliau buvo persiųsti į NKVD pataisos darbų lagerį Krasnojarsko krašte Kraslagą). 8 tremtinių
ešelonai buvo išsiųsti į Altajaus kraštą, 1 į Novosibirsko sritį, 1 į
Komijos ATSR ir 1 į Kazachstano TSR Gurjevo sritį. Kai kurie ešelonai kelyje
buvo nukreipti į kitus lagerius ir tremties vietas. Vežami į lagerius ir
tremties vietas žmonės patyrė daug kančių, dėl sunkių ir antisanitarinių sąlygų
kelyje dažnai susirgdavo ir mirdavo. Tik tremtinių tarpusavio parama, tikėjimas
ir viltis padėjo jiems išgyventi, pakelti žiaurius tremties išbandymus (33).
Trėmimų operacija vyko sparčiai:
birželio 16-osios vakare buvo sulaikyta ir į vagonus susodinta daugiau kaip 15
tūkstančių žmonių (28). Birželio 17 d. LTSR saugumo liaudies komisaras nurodė
NKGB skyriams ir poskyriams baigti trėmimo operaciją, pranešti suvestinius
duomenis ir parengti ataskaitas, taip pat įsakė surasti ir suimti visus
asmenis, pasislėpusius nuo trėmimo (31).
Birželio 20 d. buvo sudaryta speciali LTSR NKGB grupė, turėjusi organizuoti nuo trėmimo
pasislėpusių asmenų paiešką. Birželio 19 d. LTSR NKGB ir NKVD parengė
suvestinius duomenis apie beveik 17500 suimtų ir ištremtų asmenų (35). TSRS
NKGB taip pat parengė žinias apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų
trėmimą (37).
Lietuvos gyventojų trėmimo operacija
buvo baigta birželio 17 d., tačiau dėl prasidėjusio VokietijosTSRS karo nebuvo
spėta rasti ir ištremti nuo trėmimo pasislėpusius bei pabėgusius asmenis,
nebuvo spėta išsiųsti kai kuriuos ešelonus (64). Pirmosiomis karo dienomis buvo
išvaduoti tremtiniai, kurių okupantai nespėjo išsiųsti iš Lietuvos.
Birželio 1418 d. iš Lietuvos buvo
deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663
suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir
netektimi, pavadinta juoduoju birželiu.
1941 m. birželio mėn. buvo suimti,
atskirti nuo šeimos ir išvežti į kalėjimus ir lagerius buvęs Lietuvos
Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis (21, 22), buvęs Seimo
pirmininkas ir švietimo ministras Konstantinas Šakenis (38, 39), ministrai: vidaus reikalų Petras Aravičius,
Antanas Endziulaitis (1, 40), Zigmas Starkus (1, 41), krašto apsaugos
pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys (42, 43), teisingumo Stasys Šilingas
(44), Aleksandras Žilinskas, užsienio reikalų Voldemaras Černeckis (45, 46),
švietimo Kazimieras Jokantas (1, 47), Juozas Tonkūnas (48), finansų Jonas Sutkus (49), susisiekimo
Jonas Masiliūnas, Jokūbas Stanišauskas (50, 51), Benediktas Tomaševičius. Buvo
suimti ir į lagerius išsiųsti keli šimtai buvusių Lietuvos kariuomenės
karininkų (54), tarp jų divizijos generolas Zenonas Gerulaitis (52, 53),
brigados generolai Jonas Juodišius, Kazys Sprangauskas, Stasys Žilius. Į lagerius
buvo išsiųsti įvairių politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai,
žurnalistai ir spaudos darbuotojai, mokytojai, mokslininkai, daug kitų įvairių
profesijų žmonių (55, 56, 57, 58). Tarp suimtųjų buvo įvairių politinių
pažiūrų, įvairiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių, įvairių
tautybių asmenų: lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių ir kitų (59, 60,
61).
Didžioji dalis 1941 m. birželio mėn. į
kalėjimus ir lagerius išsiųstų Lietuvos gyventojų pateko į lagerius
Krasnojarsko krašte, iš jų į Norillagą buvo išsiųsti karininkai, į Rešotų
lagerį (Kraslagą) valstybės tarnautojai, mokytojai, policijos ir kiti
pareigūnai, politinių partijų ir visuomenės organizacijų veikėjai,
verslininkai, dvarininkai, turtingi asmenys. Kiti suimtieji buvo įkalinti
Archangelsko, Čkalovo, Gorkio, Vologdos sričių, Kazachijos ir Komijos
lageriuose. Dauguma į kalėjimus ir lagerius išsiųstų žmonių formaliai dar
nebuvo nuteisti ir tebuvo tardomieji. 19411942 m., atgaline data, jiems buvo
sudarytos bylos, kurios buvo nusiųstos TSRS NKVD Ypatingajam pasitarimui.
Kaliniai buvo apkaltinti pagal Rusijos
TFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio skirsnius (tėvynės išdavimas,
kontrrevoliucinė propaganda ir agitacija, kova su revoliuciniu judėjimu ir
kt.) ir už akių nuteisti 525 metams laisvės atėmimo, kai kuriems paskirta
aukščiausia bausmė sušaudymas.
Įkalinti žmonės buvo sparčiai naikinami, mirdavo nuo kankinimų, sunkių
gyvenimo sąlygų. Daug kalinių mirė neištvėrę kalėjimuose ir vienų metų.
Lageriuose mirė 54,5 proc. kalinių, išsiųstų iš Lietuvos 1941 m. birželio mėn.
1941 m. birželio mėnesį iš Lietuvos į
atšiaurius TSRS regionus buvo ištremtos šeimos, kurias sudarė įvairių
socialinių sluoksnių, profesijų, tikybos ir politinių pažiūrų žmonės (62, 65,
66). 41 proc. visų išsiųstųjų į tremties vietas buvo vaikai iki 16 metų
amžiaus. Daugiausia šeimų buvo ištremta iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Rokiškio
apskričių. Gausiausia tremtinių grupė buvo išsiųsta į Altajaus kraštą (58,6
proc. visų iš Lietuvos ištremtų žmonių), mažesnės grupės į Komiją, Kazachiją,
Krasnojarsko, Novosibirsko ir Tomsko sritis (63). 1942 m. Altajaus krašte
apgyvendinti tremtiniai daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir
nedarbingi vyrai buvo išsiųsti į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas.
Daugelis tremtinių neilgai gyveno vienoje tremties vietoje, buvo perkeliami į
kitas sritis ir kraštus, kilnojami tame pačiame krašte. Tremtiniai buvo
priverstinai apgyvendinti gyvenimui netinkamose vietovėse, specialiose tremties
vietose, vadinamosiose specialiose gyvenvietėse, bendruose barakuose ar
žeminėse (67). Formaliai kartais tremties laikas būdavo nustatytas 10 arba 20
metų, tačiau dažniausiai buvo tremiama visam laikui. Tremtiniai buvo įdarbinti
kasyklose, miško kirtimo, medienos paruošų, statybos, žvejybos ir kitose
įmonėse. Darbo ir gyvenimo sąlygos tremtyje buvo labai sunkios, ypač
atšiauriuose kraštuose (63). Tremtiniai nuolat kentė šaltį, badą, komendantų ir
administracijos vadovų patyčias. Dėl blogų gyvenimo sąlygų, epidemijų, bado sirgo
ir mirė daug tremtinių, ypač vaikų ir pagyvenusių žmonių. Tremtyje mirė 17,6
proc. tremtinių, ištremtų iš Lietuvos 1941 m. birželio mėn. Stengdamiesi išsigelbėti nuo mirties, kai
kurie tremtiniai visokiais būdais ir keliais bėgdavo į Lietuvą, pakeliui buvo
suimami, įkalinami, paskui vėl grąžinami į tremties vietas. Tik nedaugeliui
sėkmingai pavykdavo pasiekti gimtinę (66). 19561957 m., prasidėjus
destalinizacijai, tremtiniams buvo pradėta leista grįžti į Lietuvą, tačiau ne
visiems. Daugelis tremtinių dar ilgai susirašinėjo su įvairiomis TSRS ir LTSR
institucijomis, kad jiems leistų grįžti gyventi jų gimtinėse.
1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė
netektis Lietuvai. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas
tautines grupes. Santykiškai labiausiai nuo tremties nukentėjo žydų bendruomenė
buvo ištremta apie 1 proc. jos narių (lietuvių apie 0,5 proc.). Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo
gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo
krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur buvo jiems priešiška aplinka ir
svetima kultūra. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas,
užsiėmimas, darbas, suardyti tradiciniai šeimos ryšiai, susiklostę socialiniai
santykiai. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir
specialiose tremties vietose. 33,59 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 proc.
žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas,
bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė. Šeimų naikinimas, išvežimas į
netinkamas gyventi vietoves, dėl ko dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip
nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų
genocido apraiška.
1941 m. birželio trėmimai sukėlė didelį
skausmą Lietuvoje, bet taip pat ir didžiulį visuomenės pasipiktinimą ir
protestus, skatino pasipriešinimą okupantams (64). Juodojo birželio tragedija
tapo lietuvių tautos istorinės patirties dalis, kuri brandino pasipriešinimą
okupaciniam režimui, žadino laisvės siekius ir ugdė tautinę savimonę. Per visą
sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvos žmonės, nepriėmę okupacijos,
įvairiomis progomis prisimindavo 1941 m. birželio tragediją ir pagerbdavo jos
aukas (62). Pasipriešinimo okupantams organizacijos minėdavo juodojo birželio
sukaktis, per kurias primindavo tragišką tautos likimą ir žadindavo
išsivadavimo iš priespaudos viltis.
1988 m. gegužės 22 d. Vilniuje, Gedimino
aikštėje, Lietuvos laivės lygos surengtame mitinge buvo pirmą kartą viešai
paminėtos trėmimų metinės ir pagerbtos okupantų represijų aukos. Po metų, 1989
m. birželio 14 d., juodojo birželio sukaktis buvo iškilmingai paminėta
Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose (68, 69). Tuo metu pradėtos rengti
ekspedicijos į tremties vietas, organizuotas tremtinių palaikų grąžinimas į
Lietuvą (70). 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, juodojo
birželio metinės buvo minimos visoje Lietuvoje. 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos
Seimas priėmė Atmintinų dienų įstatymą, kuriame nustatė, kad birželio 14-oji
yra Gedulo ir vilties diena. Nuo tada Lietuva mini juodojo birželio metines,
gedėdama dėl trėmimų aukų ir puoselėdama viltį, kad ji daugiau niekada nepatirs
tokios tragedijos. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į tai, kad 2011
metais minimos Lietuvai itin skaudžių 1941 ir 1991 metų įvykių sukaktys, 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutarimą Dėl
2011 metų paskelbimo laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais.
|