2011 m. birželio 14  d. sukanka 70 metų, kai buvo įvykdytas masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos į tolimuosius TSRS regionus. Tarybų Sąjungai 1940 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą, buvo pradėta terorizuoti ir naikinti krašto gyventojus, imtasi represijų prieš okupacinio režimo priešininkus. Politinės represijos buvo taikomos žmonėms, kuriuos okupacinis režimas pripažino pavojingais TSRS valstybei ir politinei santvarkai. Lietuvos gyventojai buvo suskirstyti į okupacinei valdžiai ištikimus ir priešiškus sluoksnius pagal politinius, socialinius ir kitus kriterijus. Lietuvos Respublikos politikai, valstybės tarnautojai, įvairių įstaigų darbuotojai, politinių ir visuomeninių organizacijų nariai, karininkai, mokytojai, dvasiškiai, ūkininkai, verslininkai ir kiti aktyvūs, savarankiški, turėję nuosavybės asmenys buvo pripažinti priešiškais ir pavojingais Tarybų Sąjungos valstybei ir valdžiai. Jie buvo registruojami, skirstomi į represuojamų žmonių kategorijas, apskaitomi ir jiems buvo taikomos įvairios represinės priemonės. Okupuotos Lietuvos gyventojai ypač nukentėjo nuo trėmimų – masinių represijų akcijų.

Lietuvos gyventojų trėmimai – tai administracine, neteismine tvarka vykdytas organizuotas, prievartinis ir masinis žmonių ir šeimų išvežimas iš jų nuolatinių gyvenamųjų vietų ir įkurdinimas okupacinės valdžios nustatytose atšiauriose, netinkamose gyvenimui ar mažai apgyvendintose TSRS vietovėse.  Trėmimais buvo siekiama iš Lietuvos pašalinti okupantams opozicines žmonių grupes, konfiskuoti jų turtą, pakeisti okupuotos Lietuvos socialinę ir tautinę sudėtį, tuo pačiu nutautinti ir asimiliuoti Lietuvą, įbauginti lietuvių tautą ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Trėmimus organizavo ir vykdė represinės struktūros – LTSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD), nuo 1941 m. kovo 8 d. – LTSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) ir LTSR valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB).  1941 m. gegužės–birželio mėn. žmonių deportacijos buvo vykdytos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Moldavijoje.

Pirmosios masinės Lietuvos gyventojų represijos įvyko 1939 m. rugsėjo–spalio mėn., kuomet TSRS kontroliavo karine jėga užimtą Vilniaus kraštą. Tuomet buvo suimti ir į TSRS kalėjimus išvežti šio krašto žmonės,  priskirti priešiškai TSRS nusiteikusių  asmenų kategorijoms. 

1940 m. birželio mėn. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos Respublikos politinių veikėjų deportacijos ir represijos prieš įvairius visuomenės sluoksnius. 1940 m. liepos 10–17 d. įvyko pirmieji masiniai suėmimai. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. buvo suimti 6606 žmonės, iš jų 3565 buvo išsiųsti į TSRS lagerius ir kalėjimus. 

Slaptas pasirengimas masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui prasidėjo netrukus po krašto inkorporavimo į TSRS sudėtį. Nežiūrint to, kad TSRS valdžia dar nebuvo priėmusi politinio sprendimo dėl žmonių deportavimo, LTSR represinės žinybos rengėsi trėmimui pagal TSRS NKVD direktyvas. 1940 m. rudenį buvo pradėta ir 1941 m. pavasarį išplėsta represuotinų asmenų registracija. 1941 m. balandžio 25 ir 29 d. LTSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo liaudies  komisarai išleido įsakymus ir instrukcijas dėl tremtinų asmenų ir jų šeimų apskaitos (2, 3).  Tremtini asmenys buvo suskirstyti į 10  kategorijų ir joms numatytos trijų rūšių represijos: įkalinimas TSRS NKVD Vyriausiosios lagerių valdybos (GULAG’o) sistemos lageriuose, įkalinimas karo belaisvių stovyklose, apgyvendinimas specialiose gyvenvietėse prižiūrint NKVD. Gegužės 12 d. LTSR NKGB pateikė TSRS NKGB orientacinius duomenis apie pagal įvairias kategorijas apskaitytus tremtinus asmenis ir jų šeimas (4).

1941 m. gegužės 14 ir 16 d. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komitetas ir TSRS liaudies komisarų taryba priėmė politinius sprendimus dėl  gyventojų trėmimo iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos (5, 6). Vadovaujantis šiais sprendimais, TSRS NKGB gegužės–birželio  mėn. išleido direktyvas ir instrukcijas dėl trėmimų organizavimo ir vykdymo šiuose kraštuose (7, 9). Buvo nustatyta tremtinų asmenų apskaitos tvarka, išleistos instrukcijos apie tremtinių skirstymą į grupes pagal politinius ir socialinius kriterijus, nustatyta asmenų suėmimo, lydėjimo į pradines surinkimo stotis ir konvojavimo į ešelonų telkimo vietas tvarka, išleisti nurodymai dėl šeimos narių atskyrimo ešelonų telkimo punktuose, parengti tremtinių etapavimo ir įkurdinimo tolimuose TSRS regionuose planai. Taip pat buvo tikslintas tremtinų asmenų kiekis (11). Trėmimų išvakarėse, birželio 13 d., TSRS NKVD išleido telegramą, kurioje patikslino galutinį iš Lietuvos tremtinų žmonių kiekį – 21214 žmonių – ir nurodė jų tremties ir kalinimo vietas.

Vykdant  TSRS NKGB nurodymus, LTSR valstybės saugumo liaudies komisaras 1941 m. gegužės 23 d. sudarė centrinį operatyvinį štabą trėmimo operacijai parengti ir jai vadovauti iš aukšto rango NKGB ir NKVD darbuotojų (8). Trėmimo operacijai vadovauti vietose iš NKGB ir NKVD darbuotojų buvo sudaryti apskričių operatyviniai štabai (operatyviniai trejetai) (16). Gegužės–birželio mėn. buvo parengtos detalios trėmimo operacijos instrukcijos (10, 13, 14, 15, 17). Apskričių operatyviniai štabai sudarė detalius trėmimų operacijų planus (19, 20, 25). Buvo tikslinami numatytų suimti ir ištremti asmenų („antisovietinio elemento“) kiekiai ir sąrašai, rengiamos šių asmenų bylos (12, 15, 23, 24, 26).  Pagal LTSR NKGB ir NKVD įstaigų sudarytus ir trėmimų išvakarėse patikslintus sąrašus buvo numatyta suimti ir išvežti iš Lietuvos 16479 žmones. 1941 m. birželio pradžioje Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto – LKP(b) CK – biuras apsvarstė LTSR NKVD ir NKGB vadovų pranešimus apie pasirengimą trėmimams ir pritarė trėmimų planams bei tremtinių apskaitos dokumentams (18). LKP(b) CK vadovybė nurodė partijos struktūroms aktyviai dalyvauti trėmimo operacijoje. LKP(b) CK ir LTSR liaudies komisarų tarybai 1941 m. birželio 10 d. pritarus Lietuvos gyventojų trėmimo operacijai, buvo baigtas pasirengimas trėmimui.

Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto. Deportaciją vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, aktyviai talkino komunistų partijos vietos aktyvas. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Baudėjų apsuptai šeimai buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Vienur žmonėms buvo leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos (27). Tremtinių paliktas turtas turėjo būti aprašomas,  konfiskuojamas ir paskirstomas, remiantis 1941 m. birželio 17 d. LKP(b) CK, LTSR LKT ir LTSR NKGB vadovų nurodymais ir sovietinių pareigūnų sudarytais planais (29, 30, 32, 36), tačiau neretai tremtinių paliktą turtą pasisavindavo jo aprašymą ir paskirstymą vykdę pareigūnai. Tremdami žmones, baudėjai elgėsi žiauriai. Tremiamųjų šeimos buvo terorizuojamos, į mėginančius bėgti žmones buvo šaudoma. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys. Tik kai kuriems žmonėms pavyko pasislėpti arba pabėgti (27, 34). Visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremtiniai suskirstomi į dvi grupes: „A grupę“ („šeimos galvos“) ir „B grupę“ („šeimos nariai“) ir sugrūdami į baudėjų akylai saugomus prekinius (gyvulinius) vagonus. „A grupei“ priskirti asmenys buvo konvojuojami kaip suimtieji ir vežami į karo belaisvių stovyklas, „B grupei“ priskirti žmonės buvo vežami į specialias tremties vietas. Iš Lietuvos buvo išsiųsti 4 ešelonai su suimtaisiais („A grupė“), 11 ešelonų su tremtiniais („B grupė“) ir 2 ešelonai su kriminaliniais nusikaltėliais. Birželio 15–19 d. iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties  išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais. Ešelonai su suimtaisiais buvo išsiųsti į Starobelsko ir Juchnovo karo belaisvių lagerius  (2 ešelonai vėliau buvo persiųsti į NKVD pataisos darbų lagerį  Krasnojarsko krašte – Kraslagą). 8 tremtinių ešelonai buvo išsiųsti į Altajaus kraštą, 1 – į Novosibirsko sritį, 1 – į Komijos ATSR ir 1 – į Kazachstano TSR Gurjevo sritį. Kai kurie ešelonai kelyje buvo nukreipti į kitus lagerius ir tremties vietas. Vežami į lagerius ir tremties vietas žmonės patyrė daug kančių, dėl sunkių ir antisanitarinių sąlygų kelyje dažnai susirgdavo ir mirdavo. Tik tremtinių tarpusavio parama, tikėjimas ir viltis padėjo jiems išgyventi, pakelti žiaurius tremties išbandymus (33).

Trėmimų operacija vyko sparčiai: birželio 16-osios vakare buvo sulaikyta ir į vagonus susodinta daugiau kaip 15 tūkstančių žmonių (28). Birželio 17 d. LTSR saugumo liaudies komisaras nurodė NKGB skyriams ir poskyriams baigti trėmimo operaciją, pranešti suvestinius duomenis ir parengti ataskaitas, taip pat įsakė surasti ir suimti visus asmenis, pasislėpusius nuo trėmimo (31).  Birželio 20 d. buvo sudaryta speciali LTSR NKGB  grupė, turėjusi organizuoti nuo trėmimo pasislėpusių asmenų paiešką. Birželio 19 d. LTSR NKGB ir NKVD parengė suvestinius duomenis apie beveik 17500 suimtų ir ištremtų asmenų (35). TSRS NKGB taip pat parengė žinias apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų trėmimą (37). 

Lietuvos gyventojų trėmimo operacija buvo baigta birželio 17 d., tačiau dėl prasidėjusio Vokietijos–TSRS karo nebuvo spėta rasti ir ištremti nuo trėmimo pasislėpusius bei pabėgusius asmenis, nebuvo spėta išsiųsti kai kuriuos ešelonus (64). Pirmosiomis karo dienomis buvo išvaduoti tremtiniai, kurių okupantai nespėjo išsiųsti iš Lietuvos. 

Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.

1941 m. birželio mėn. buvo suimti, atskirti nuo šeimos ir išvežti į kalėjimus ir lagerius buvęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis (21, 22), buvęs Seimo pirmininkas ir švietimo ministras Konstantinas Šakenis (38, 39),  ministrai: vidaus reikalų – Petras Aravičius, Antanas Endziulaitis (1, 40), Zigmas Starkus (1, 41), krašto apsaugos – pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys (42, 43), teisingumo – Stasys Šilingas (44), Aleksandras Žilinskas, užsienio reikalų – Voldemaras Černeckis (45, 46), švietimo – Kazimieras Jokantas (1, 47), Juozas Tonkūnas (48),  finansų – Jonas Sutkus (49), susisiekimo – Jonas Masiliūnas, Jokūbas Stanišauskas (50, 51), Benediktas Tomaševičius. Buvo suimti ir į lagerius išsiųsti keli šimtai buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų (54), tarp jų divizijos generolas Zenonas Gerulaitis (52, 53), brigados generolai Jonas Juodišius, Kazys Sprangauskas, Stasys Žilius. Į lagerius buvo išsiųsti įvairių politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, žurnalistai ir spaudos darbuotojai, mokytojai, mokslininkai, daug kitų įvairių profesijų žmonių (55, 56, 57, 58). Tarp suimtųjų buvo įvairių politinių pažiūrų, įvairiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių, įvairių tautybių asmenų: lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių ir kitų (59, 60, 61).  

Didžioji dalis 1941 m. birželio mėn. į kalėjimus ir lagerius išsiųstų Lietuvos gyventojų pateko į lagerius Krasnojarsko krašte, iš jų į Norillagą buvo išsiųsti karininkai, į Rešotų lagerį (Kraslagą) – valstybės tarnautojai, mokytojai, policijos ir kiti pareigūnai, politinių partijų ir visuomenės organizacijų veikėjai, verslininkai, dvarininkai, turtingi asmenys. Kiti suimtieji buvo įkalinti Archangelsko, Čkalovo, Gorkio, Vologdos sričių, Kazachijos ir Komijos lageriuose. Dauguma į kalėjimus ir lagerius išsiųstų žmonių formaliai dar nebuvo nuteisti ir tebuvo tardomieji. 1941–1942 m., atgaline data, jiems buvo sudarytos bylos, kurios buvo nusiųstos TSRS NKVD Ypatingajam pasitarimui. Kaliniai buvo apkaltinti  pagal Rusijos TFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio skirsnius („tėvynės išdavimas“, „kontrrevoliucinė propaganda ir agitacija“, „kova su revoliuciniu judėjimu“ ir kt.) ir už akių nuteisti 5–25 metams laisvės atėmimo, kai kuriems paskirta aukščiausia bausmė – sušaudymas.  Įkalinti žmonės buvo sparčiai naikinami, mirdavo nuo kankinimų, sunkių gyvenimo sąlygų. Daug kalinių mirė neištvėrę kalėjimuose ir vienų metų. Lageriuose mirė 54,5 proc. kalinių, išsiųstų iš Lietuvos 1941 m. birželio mėn.

1941 m. birželio mėnesį iš Lietuvos į atšiaurius TSRS regionus buvo ištremtos šeimos, kurias sudarė įvairių socialinių sluoksnių, profesijų, tikybos ir politinių pažiūrų žmonės (62, 65, 66). 41 proc. visų išsiųstųjų į tremties vietas buvo vaikai iki 16 metų amžiaus. Daugiausia šeimų buvo ištremta iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Rokiškio apskričių. Gausiausia tremtinių grupė buvo išsiųsta į Altajaus kraštą (58,6 proc. visų iš Lietuvos ištremtų žmonių), mažesnės grupės – į Komiją, Kazachiją, Krasnojarsko, Novosibirsko ir Tomsko sritis (63). 1942 m. Altajaus krašte apgyvendinti tremtiniai – daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai – buvo išsiųsti į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas. Daugelis tremtinių neilgai gyveno vienoje tremties vietoje, buvo perkeliami į kitas sritis ir kraštus, kilnojami tame pačiame krašte. Tremtiniai buvo priverstinai apgyvendinti gyvenimui netinkamose vietovėse, specialiose tremties vietose, vadinamosiose specialiose gyvenvietėse, bendruose barakuose ar žeminėse (67). Formaliai kartais tremties laikas būdavo nustatytas 10 arba 20 metų, tačiau dažniausiai buvo tremiama visam laikui. Tremtiniai buvo įdarbinti kasyklose, miško kirtimo, medienos paruošų, statybos, žvejybos ir kitose įmonėse. Darbo ir gyvenimo sąlygos tremtyje buvo labai sunkios, ypač atšiauriuose kraštuose (63). Tremtiniai nuolat kentė šaltį, badą, komendantų ir administracijos vadovų patyčias. Dėl blogų gyvenimo sąlygų, epidemijų, bado sirgo ir mirė daug tremtinių, ypač vaikų ir pagyvenusių žmonių. Tremtyje mirė 17,6 proc. tremtinių, ištremtų iš Lietuvos 1941 m. birželio mėn.  Stengdamiesi išsigelbėti nuo mirties, kai kurie tremtiniai visokiais būdais ir keliais bėgdavo į Lietuvą, pakeliui buvo suimami, įkalinami, paskui vėl grąžinami į tremties vietas. Tik nedaugeliui sėkmingai pavykdavo pasiekti gimtinę (66). 1956–1957 m., prasidėjus destalinizacijai, tremtiniams buvo pradėta leista grįžti į Lietuvą, tačiau ne visiems. Daugelis tremtinių dar ilgai susirašinėjo su įvairiomis TSRS ir LTSR institucijomis, kad jiems leistų grįžti gyventi jų gimtinėse.

1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Santykiškai labiausiai nuo tremties nukentėjo žydų bendruomenė – buvo ištremta apie 1 proc. jos narių (lietuvių – apie 0,5 proc.).  Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur buvo jiems priešiška aplinka ir svetima kultūra. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas, užsiėmimas, darbas, suardyti tradiciniai šeimos ryšiai, susiklostę socialiniai santykiai. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. 33,59 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė. Šeimų naikinimas, išvežimas į netinkamas gyventi vietoves, dėl ko dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.

1941 m. birželio trėmimai sukėlė didelį skausmą Lietuvoje, bet taip pat ir didžiulį visuomenės pasipiktinimą ir protestus, skatino pasipriešinimą okupantams (64). „Juodojo birželio“ tragedija tapo lietuvių tautos istorinės patirties dalis, kuri brandino pasipriešinimą okupaciniam režimui, žadino laisvės siekius ir ugdė tautinę savimonę. Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvos žmonės, nepriėmę okupacijos, įvairiomis progomis prisimindavo 1941 m. birželio tragediją ir pagerbdavo jos aukas (62). Pasipriešinimo okupantams organizacijos minėdavo „juodojo birželio“ sukaktis, per kurias primindavo tragišką tautos likimą ir žadindavo išsivadavimo iš priespaudos viltis.

1988 m. gegužės 22 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, Lietuvos laivės lygos surengtame mitinge buvo pirmą kartą viešai paminėtos trėmimų metinės ir pagerbtos okupantų represijų aukos. Po metų, 1989 m. birželio 14 d., „juodojo birželio“ sukaktis buvo iškilmingai paminėta Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose (68, 69). Tuo metu pradėtos rengti ekspedicijos į tremties vietas, organizuotas tremtinių palaikų grąžinimas į Lietuvą (70). 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „juodojo birželio“ metinės buvo minimos visoje Lietuvoje.  1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Atmintinų dienų įstatymą, kuriame nustatė, kad birželio 14-oji yra Gedulo ir vilties diena. Nuo tada Lietuva mini „juodojo birželio“ metines, gedėdama dėl trėmimų aukų ir puoselėdama viltį, kad ji daugiau niekada nepatirs tokios tragedijos. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į tai, kad 2011 metais minimos Lietuvai itin skaudžių 1941 ir 1991 metų įvykių sukaktys,  2010 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutarimą „Dėl 2011 metų paskelbimo laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais“.