Lietuvos ypatingasis archyvas

                                              

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS
SĄJŪDŽIO TARYBOS
1949 M. VASARIO 16 D. DEKLARACIJA

                

          2004 m. vasario 16 d. sukanka 55 metai nuo Lietuvos valstybės teisės akto - Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos priėmimo.
          Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos (Žin., 1999, Nr. 11-241), kuris nustatė 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje.
          Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, politinėmis ir karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą sovietinei okupacijai ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą. LLKS Taryba, priimdama 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją, buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovavusi šiai kovai.
          Lietuvos ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai prasidėjo 1944 m., SSRS okupavus Lietuvą, ir truko iki 1953 m., kai buvo sunaikintos organizuotos Lietuvos partizanų struktūros. Pirmieji partizanų būriai susikūrė 1944 m. vasaros pabaigoje, o 1945 m. jie pradėjo vienytis į stambesnius organizacinius vienetus. Partizanai stengėsi suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias partizanų karines-teritorines struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už Lietuvos išlaisvinimą, bei sudaryti vieningą politinę ir karinę ginkluoto pasipriešinimo vadovybę. Suvalkijoje veikusioje Lietuvos partizanų Tauro apygardoje 1946 m. birželio 6 d. buvo įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos Atstatymo Komitetas - aukščiausia politinė struktūra, vadovaujanti Lietuvos išlaisvinimo kovai okupuotos Lietuvos teritorijoje, ir Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis (BDPS) - karinė ginkluoto pasipriešinimo struktūra, jungianti Lietuvos partizanų karines formuotes. Žemaitijos partizanams 1948 m. perėmus iniciatyvą tobulinti ginkluoto pasipriešinimo organizaciją, buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
          Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas įvyko 1949 m. vasario 2-22 d. Šiaulių aps. (dabar - Radviliškio r.) Minaičių k. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje. Suvažiavime dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Vasario 2-10 d. vyko konsultacijos ir pasitarimai, vasario 10 d. - BDPS Prezidiumo ir Karo Tarybos jungtinis posėdis, o vasario 11-17 d. - LLKS Tarybos posėdis. BDPS Prezidiumo ir Karo Tarybos 1949 m. vasario 10 d. jungtiniame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 11-17 d. posėdyje buvo svarstyti 25 klausimai, tarp jų sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Paskutinėmis suvažiavimo dienomis buvo sudaryta LLKS vadovybė ir priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius bei kitus Lietuvos gyventojus.
          LLKS Tarybos posėdyje buvo priimta LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija. Joje buvo išdėstytos pagrindinės sąjūdžio politinės programos nuostatos, pabrėžta, kad okupacijos metu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai. Deklaraciją pasirašė 8 posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesis-Naktis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, einantis Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 2-22 d. priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotino organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą - kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

          Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija vainikavo Lietuvos laisvės kovotojų veiklą steigiant ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, kuriant pasipriešinimo politinę ir karinę vadovybę.
          Šioje parodoje pateikiama Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir kiti dokumentai yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve Jono Žemaičio, Juozo Palubeckio ir kitų asmenų baudžiamojoje byloje. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos saugomas Lietuvos Respublikos Seimo archyve. Lietuvos partizanų nuotraukos saugomos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejuje.

>>>