Mindaugo g. 8, 03107 Vilnius, tel. (8 5) 219 5320, (8 5) 213 7482, faks. (8 5) 278 4369,
el. p. istorijos.archyvas@lvia.lt, kodas Juridinių asmenų registre 190764568
AB "Swedbank" atsiskaitomoji sąskaita LT837300010002457221

 

Istorija

ISTORIJA

 

 

            Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA) yra didžiausia ir svarbiausia archyvinių dokumentų saugykla Lietuvos istorijai nuo XIII a. iki Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 m. (kai kurių jos sričių 1918 – 1940 m.) nagrinėti.

 

 

            LVIA savo ištakomis siekia 1852 m., kuomet Vilniuje buvo įkurtas Senųjų aktų knygų centrinis archyvas. Archyvas nuėjo sudėtingą istorijos kelią. Pergyveno kelių valstybių valdymą, kelis karus, ne kartą keitėsi jo pavadinimas.

 

            Senųjų aktų knygų centrinis archyvas (toliau – archyvas) Vilniuje buvo įsteigtas remiantis asmeniniu Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I 1852 m. balandžio 2 d. (sen. stiliumi) įsaku. Įsake nurodyti ir archyvo įsteigimo tikslai – „gavimas iš minėtų knygų turinio žymiai didesnės naudos ir jų išsaugojimas“. Tiesioginė archyvo priežiūra buvo pavesta Vilniaus švietimo apygardos valdybai.

            Pagal įsaką į archyvą turėjo būti surinktos senųjų aktų knygos nuo seniausių laikų iki 1799 m. iš Vilniaus, Minsko, Gardino ir Kauno gubernijų. Absoliučią jų daugumą sudarė buv. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairių valstybinių institucijų dokumentai. Archyvui patalpos pradžioje skirtos valstybiniame name Didžiojoje gatvėje, o kiek vėliau jis perkeltas į uždaryto Vilniaus universiteto pastatą. Realiai archyvas veiklą pradėjo 1853 m. Archyvo vadovais (archyvarais) buvo Nikita Gorbačevskis (1853 – 1879 m.) ir Ivanas Sprogis (1879 – 1915 m.). 1887 m. archyve buvo 23326 senųjų aktų knygos, atskiri inventoriai, ryšuliai.

 

                    Nikita Gorbačevskis                                                   Ivanas Sprogis          

 

            1872 m. buvo išleistas N. Gorbačevskio parengtas archyvo senųjų aktų knygų Katalogas (apėmė 18243 saug. vnt.), 1929 m. pasirodė I. Sprogio anksčiau parengtas naujas Katalogas (apėmė 12108 saug. vnt.).

 

 
Vilniaus centrinio senųjų aktų knygų vadovo Nikitos Gorbačevskio raštas Vilniaus švietimo apygardos globėjui dėl archyvo veiklos 1852 – 1867 m.
Fragmentas. 1867-07-26.

 

            1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, buvo evakuota į Rusiją per 50% archyvo dokumentų, t. y. seniausi ir vertingiausi.

            1915 – 1918 m. Vilnių buvo užėmusi Vokietijos kariuomenė. Archyvui vadovavo vokiečių karinės administracijos atstovai. Kaizerinės okupacijos metais archyvas išgyveno „letargo miego periodą“. Rimtesnių nuostolių, atrodo, archyvas išvengė. Pasitraukdami iš Vilniaus vokiečiai archyvus perdavė Lietuvos valdžios žinion.

            Dėl karinių veiksmų 1919 – 1920 m. Vilnius, o kartu ir archyvas, ėjo iš rankų į rankas. Tokiomis sąlygomis normalesnis archyvo funkcionavimas buvo neįmanomas.

            Lenkijos valdžia 1919 m. vasario 7 d. išleido dekretą apie valstybinių archyvų organizavimą. Vilnių tuo metu buvo užėmę bolševikai. Lenkija minėtame dekrete į steigiamų archyvų tarpą įtraukė ir Vilniaus valstybinį archyvą. Archyvo organizavimas buvo pavestas Vaclovui Gizbertui – Studnickiui.

            1919 m. rudenį iš archyvo buvo išvežta į Liubliną daug „liublinietiškų dokumentų“ (3518 knygų), atvežtų į Vilnių dar 1887 metais.

            Valdant Lenkijai, 1922 m. valstybiniai archyvai perėjo Religijų ir visuotinio švietimo ministerijos jurisdikcijon.

            Į Vilniaus valstybinį archyvą buvo įtraukti buv. Vilniaus senųjų aktų knygų centrinis archyvas, bendrasis Vilniaus įstaigų archyvas, uždaryto M. Muravjovo muziejaus archyvas.

 

Valstybinio archyvo Vilniuje saugykla (Pranciškonų bažnyčioje). 1924-03-25.

 

            1934 m. Vilniaus valstybiniame archyve buvo sukaupta per 1,3 mln. bylų, leidinių, sąsiuvinių su rankraščiais. Archyvo fondai iki 1934 m. buvo saugomi senuose universiteto rūmuose (Universiteto g. 3 ir 7), Trakų g. 12 (Pranciškonų bažnyčioje), Aušros vartų g. 9.

            1934 m. archyvas persikėlė į naujas patalpas Slovackio g. 8 (dabar Mindaugo g. 8).

            Kilus Antrajam pasauliniam karui, Vilnių užėmė TSRS kariuomenė. Archyvus iš Vilniaus imta vežti į Tarybų Sąjungą. 1939 m. spalio 14 – 22 d. į Minską išvežta apie 18 vagonų (kitais duomenimis – 14 vagonų) archyvinių dokumentų. Iš Valstybinio archyvo Vilniuje išvežtos visos senųjų aktų knygos ir ryšuliai (apie 20000 saug. vnt.), buv. M. Muravjovo muziejaus archyvas bei kiti svarbiausi dokumentų kompleksai. Archyvui buvo padaryta milžiniška žala.

            1939 m. TSRS grąžinus Vilnių Lietuvai, Valstybinis archyvas Vilniuje perėjo Švietimo ministerijos žinion. Jo vadovu paskirtas istorikas, kunigas dr. Juozapas Stakauskas.

            1940 m. pradžioje archyve buvo tik 474200 saug. vnt. – archyvo dokumentų išvežimo 1939 m. pasekmė.

            1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jos archyvai, pagal egzistavusią tvarką, atsidūrė Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) žinyboje.

            Po organizacinių pertvarkymų, 1941 m. pradžioje Vilniuje ėmė veikti Lietuvos TSR centrinis valstybinis archyvas, kurio pagrindą sudarė buv. Valstybinis archyvas Vilniuje.

            Kilus Vokietijos – TSRS karui, 1941 m. vasarą Lietuvą užėmė vokiečių kariuomenė. Archyvui Vilniuje iškilo didelis pavojus. Tačiau jo vadovo J. Stakausko dėka archyvas per karą faktiškai išliko nepaliestas. Dar daugiau, 1942 – 1943 m., dalyvaujant archyvo atstovui, iš Minsko į Vilnių buvo atvežta apie 20 vagonų archyvinių dokumentų. Taip pavyko susigrąžinti nemažai 1939 m. išvežtų iš Vilniaus istorijos šaltinių.

            Pažymėtina, kad J. Stakauskas ir dar keli archyvo darbuotojai, rizikuodami savo gyvybėmis, beveik metus slėpė archyvo patalpose ir išgelbėjo nuo žūties 12 žydų tautybės asmenų.

Juozapas Stakauskas

 

            Po karo archyvų veikloje buvo tęsiama dar 1940 m. pradėta vykdyti sovietų valdžios politika. Lietuvos TSR centriniame valstybiniame archyve Vilniuje ilgą laiką prioritetiniu darbu buvo „operatyvinių organų“ prašymų apie asmenis nagrinėjimas.

            Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrimas, jos institucijų dokumentų paieškos sistemų sudarymas bei tobulinimas buvo netoleruojamas, ignoruojamas. Netikslingai buvo sunaikinta dalis „mažaverčių“ dokumentų.

            Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu iš Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo dalies dokumentų (LDK, Rusijos imperijos, kaizerinės okupacijos laikotarpio), Vilniaus miesto valstybinio archyvo buvo nuspręsta įkurti Lietuvos TSR centrinį valstybinį istorijos archyvą, Etatai įsteigti 1957 m. sausio 1 d.

 

Lietuvos TSR VRM Centrinio valstybinio istorijos archyvo viršininko įsakymas dėl archyvo ekspertų komisijos sukūrimo.  1957-02-15

 

            1960 m. buvo panaikintas archyvo pavaldumas Vidaus reikalų ministerijai. Archyvas tapo atviresnis visuomenei, Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkams. Susidarė geresnės sąlygos Lietuvos istorijai tirti, skelbti dokumentus, sudarinėti ir tobulinti įvairių fondų dokumentų paieškos sistemas, organizuoti dokumentų restauravimą ir mikrofilmavimą siekiant jų išsaugojimo, vystyti švietėjišką veiklą.

            1963 m. baigtas statyti ir duris atvėrė naujas archyvo pastatas. (dab. Gerosios Vilties g. 10, Vilnius).

            Archyvas įsigijo svarbių Lietuvos istorijos šaltinių mikrofilmus iš Rusijos (tarp jų Lietuvos Metrikos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos), Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos archyvų. Išslaptinus buvusius slaptus fondus, nuo 1989 m. visi archyvo dokumentai tapo prieinami visuomenei. 1989 m. pabaigoje archyve buvo 1262880 saug. vnt. (852 fondai).

 

Centrinio valstybinio istorijos archyvo darbuotojai (centre direktorius D. Butėnas). Apie 1979 m.

 

            Sovietų okupacijos metais archyvui vadovavo Polina Nikitina (1957 – 1961 m.), Domas Butėnas (1961 – 1987 m.), Jonas Baravykas (1987 – 1992 m.).

            Sudėtingomis sąlygomis buvo pastatytas, įrengtas ir 1990 m. pradėtas naudoti archyvo priestatas. Į archyvą buvo atvežta daug dokumentų, kurie ilgą laiką buvo saugomi neveikiančioje Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje Vilniuje (Trakų g. 9/1). Pagerėjo jų saugojimo sąlygos.

            Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. atvėrė naujas galimybes archyvo veiklai. Nuo 1993 m. gegužės 28 d. pasikeitė archyvo pavadinimas – jis tapo Lietuvos valstybės istorijos archyvu. Jo darbuotojams buvo sudarytos sąlygos susipažinti su Kanados, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos, Vokietijos, Lenkijos, JAV ir kitų šalių archyvais bei jų veikla.

            Archyvo dokumentai tapo svarbūs ir buvo intensyviai naudojami tenkinant ne tik Lietuvos, bet ir daugelio užsienio valstybių institucijų bei piliečių poreikius. Itin išaugo socialinio teisinio, genealoginio pobūdžio paklausimų skaičius. 1992 m. gauti 34448 socialinio teisinio, 284 genealoginio pobūdžio paklausimai. 2005 – 2010 m. išnagrinėta apie 94 tūkst. prašymų dėl juridinius faktus patvirtinančių dokumentų išdavimo.

            Žymiai suintensyvėjo skaityklų darbas. 1998 m. atidaryta antra – mikrofilmų skaitykla. Skaitytojų skaičius nuo 200 žmonių 1990 m. išaugo iki 1012 – 2010 m. Vien per 2005 – 2010 m. skaityklose buvo aptarnauti 6135 tyrinėtojai, o jų apsilankymų skaičius sudarė apie 76400. Dokumentų pateikimas skaitytojams per 2005 – 2010 m. išaugo nuo 40,3 tūkst. iki 63,8 tūkst. saug. vnt.

            Didelis dėmesys buvo skirtas dokumentų išsaugojimui. Tuo tikslu archyvas organizavo istorijos šaltinių restauravimą, įrišimą, kartonavimą, jų mikrofilmavimą ir skaitmeninimą, vykdė dokumentų apyrašų (jų tarpe Senųjų aktų) tobulinimą, asmenvardžių, geografinių ir dalykinių rodyklių fondams ir apyrašams sudarymą.

            2001 m. sausio 1 d. prie Lietuvos valstybės istorijos archyvo buvo prijungtas Lietuvos centrinis metrikų archyvas.

            Nepriklausomybės metais iš pagrindų modernizuota archyvo techninė įranga. Neatsiejamais archyvistų pagalbininkais darbe tapo kompiuteriai, šiuolaikiniai dokumentų kopijavimo, mikrofilmų skaitymo aparatai, modernios ryšių priemonės.

 

 

 Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Lietuvos valstybės istorijos archyve. 2001-03-21

 

            Nepriklausomoje Lietuvoje archyvo vadovais yra buvę Jonas Baravykas (1987 – 1992 m.), Laima Tautvaišaitė (1992 – 2010 m.). Nuo 2011 m. gegužės 16 d. archyvo direktorė yra Virginija Čijunskienė.

 

 

Informaciją atnaujino: Oksana Krivenko-Bužinskaja, LVIA
Informacija atnaujinta: 2011-12-05 15:32