Mindaugo g. 8, 03107 Vilnius, tel. (8 5) 219 5320, (8 5) 213 7482, faks. (8 5) 278 4369,
el. p. istorijos.archyvas@lvia.lt, kodas Juridinių asmenų registre 190764568
AB "Swedbank" atsiskaitomoji sąskaita LT837300010002457221

 

  

Asmenų aptarnavimas

 

Interesantai priimami kiekvieną darbo dieną darbo laiku archyvo priimamajame, adresu Mindaugo g. 8, tel. (8 5) 219 5320. Darbo laikas: I–IV 8.00–17.00, V 8.00–15.45, pietų pertrauka 12.00–12.45

 

Informacija teikiama telefonais:

dėl pažymų išdavimo - (8 5) 213 7902, (8 5) 219 9981, (8 5) 219 5320;

dėl genealoginių paieškų - (8 5) 213 7484, (8 5) 219 9979, (8 5) 219 5834;

dėl skaityklų darbo (8 5) 219 5562, (8 5) 219 9527.

 

Mūsų paskyros socialiniuose tinkluose

 

 

Naujienos

Vilniaus centrinis senųjų aktų archyvas (1852 – 1915 m.)

2012-04-23

           Archyvai Lietuvoje pradėjo kauptis dar XIII a. pirmoje pusėje, t. y. susikuriant Lietuvos valstybei. Deja, jie neišliko. Seniausias mūsų laikus pasiekęs archyvas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) raštinės (kanceliarijos) archyvas (XIV – XVIII a.), žinomas Lietuvos Metrikos vardu. Šio archyvo dokumentai 1795 m. iš Vilniaus buvo išvežti į Rusiją ir dabar saugomi Maskvoje. Iki XIX a. vidurio Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose egzistavę archyvai (LDK vyriausiojo tribunolo, LDK Vilniaus pavieto žemės ir pilies teismų bei kiti) buvo žinybiniai. Centrinio senųjų aktų archyvo įkūrimas Vilniuje - kokybiškai naujas etapas Lietuvos archyvų istorijoje.

            Centrinis senųjų aktų archyvas Vilniuje (toliau – Archyvas) buvo įsteigtas remiantis asmeniniu Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I 1852 m. balandžio 2 d. (sen. st.) įsaku. Steigdama Archyvą, carinė administracija pripažino neabejotiną šių dokumentų svarbą „tėvynės istorijai ir bajorų giminėms“, norėjo sukaupti dokumentus vienoje vietoje ir apsaugoti juos nuo naikinimo bei falsifikavimo, jų pagrindu tenkinti valstybinių įstaigų ir privačių asmenų poreikius. Kita vertus, kaip parodė vėlesni įvykiai, carinė valdžia siekė, parenkant atitinkamus dokumentus ir juos skelbiant, pateisinti savo politiką aneksuotame nuo XVIII a. pab. „Šiaurės vakarų krašte“, įrodinėdama jo „neabejotiną rusiškumą“.

            Archyvo išlaikymui metams skirta 2300 rublių. Be to, skirta 2000 rublių vienkartinė išmoka dokumentų atsivežimui ir Archyvo įsikūrimui.

            Tiesioginė Archyvo priežiūra pavesta Vilniaus švietimo apygardos valdybai. Archyvo veiklą kontroliavo taip pat Vilniaus karinis gubernatorius (generalgubernatorius) – faktiškas krašto valdytojas.

            1852 m. vyko parengiamieji darbai: buvo sprendžiami Archyvo finansavimo, kadrų atrankos klausimai, ieškoma tinkamų patalpų Archyvui, rinkta informacija apie įvairiose įstaigose išlikusias senųjų aktų knygas.

            Vilniaus karinio gubernatoriaus 1853 m. sausio 22 d. nurodymu, Archyvui turėjo būti perduotos buv. Vilniaus universiteto bibliotekos patalpos, kuriose tuo metu veikė Vilniaus gubernijos gimnazijos biblioteka. Vienok, šio nurodymo įgyvendinimas užsitęsė. Tad 1853 m. kovo mėn. Archyvui buvo perduotos kai kurios patalpos buv. Paco name (dab. Didžiojoje g.). Tik po pakartotinio generalgubernatoriaus įsikišimo, Archyvas 1853 m. rugsėjo mėn. buvo perkeltas į minėtos gimnazijos pastatą. Patalpų skirta mažai – viena salė žemutiniame aukšte, viena salė su galerija antrame aukšte ir buv. fizikos kabineto salė trečiame aukšte, o taip pat sandėliukas greta salės žemutiniame aukšte. Augant sukauptų dokumentų kiekiui, didėjo ir archyvui skirtų patalpų skaičius. 1899 m. Archyvui 1-os berniukų gimnazijos pastato trečiame aukšte jau priklausė penki dideli kambariai (salės) ir ilgas koridorius. Per langus matėsi gimnazijos kiemas ir Šv. Jono bažnyčios fasadas. 1895 m. Archyvo kanceliarija buvo greta Archyvo patalpų, tame pačiame aukšte. Jai skirti trys dideli kambariai ir du maži (bokšte). 1903 m. Archyvui papildomai skirti dar penki kambariai ir koridorius naujai gautų dokumentų saugojimui. Archyvo patalpos buvo šviesios ir sausos, tačiau gaisro atžvilgiu jos buvo ganėtinai nesaugios. Dėl šios priežasties Archyvo vadovybė ne vienerius metus ieškojo galimybės perkelti Archyvą į kitą, atskirą pastatą. 1895 – 1913 m. net siekta realizuoti naujo Archyvo pastato statybos idėją. Deja, įvairios priežastys ir ypač 1914 m. kilęs Pirmasis pasaulinis karas visus šiuos sumanymus sužlugdė.

            1852 m. Archyvui buvo skirti 5 etatai – 1 archyvaro (archyvo vadovo), 2 jo pavaduotojų (nuolatinio ir laikino, jis kartu buvo ir vertėjas) bei 2 antros kategorijos raštininkų. Pirmaisiais jo darbuotojais 1852 – 1853 m. patvirtinti M. Krupovičius (1852 m.), A. Dmochovskis (1852 m.), M. Marcinovskis (1852 m.), A. Onoškovičius – Jacyna (1853 m.). 1853 m. balandžio 15 d. (sen. st.) Archyvo vadovu paskirtas Nikita Gorbačevskis. Archyvui jis vadovavo iki 1879 m. gegužės 22 d. (sen. st). Jį pakeitė Ivanas Sprogis, darbą Archyve pradėjęs dar 1865 m. Pastarasis prie Archyvo vairo išbuvo mažiausiai bent jau iki 1915 m. liepos mėnesio (iki evakuacijos).

            Bėgant metams, Archyvo etatų skaičius ir struktūra kito. 1913 m. jame dirbo 7 žmonės – 1 archyvaras, 4 jo pavaduotojai, 1 sekretorius (kartu buvo registratorius ir iždininkas) bei 1 tarnautojas. Archyvo išlaikymas metams valstybės iždui kainavo 9800 rublių. Per visą 1852 – 1915 m. (iki evakuacijos) laikotarpį Archyve dirbo apie 30 žmonių. Iš jų paminėtinas V. Golub (1896 – 1905 m. archyvaro laikinasis pavaduotojas). 1902 m. išspausdinta jo parengta knyga, skirta Archyvo 1852 – 1902 m. istorijai.

            1853 – 1884 m. Archyve buvo dirbama tik po 3 val. per dieną (9 – 12 val.), o nuo 1884 m. – 4 val. (9 – 13 val.). Archyve darbo diena, palyginus su kitomis įstaigomis, buvo sutrumpinta, nes darbas buvo pripažintas kenksmingas sveikatai. Tik nuo 1903 m. buvo nustatyta 6 val. darbo diena. Vienok, šis reikalavimas dažnai buvo pažeidžiamas – darbuotojai dirbdavo po 2 – 4 val....

            Pagal minėtą 1852 m. įsaką, į Archyvą turėjo būti perduotos senųjų aktų knygos nuo seniausių laikų iki 1799 m. imtinai iš įvairių Vilniaus, Minsko, Gardino ir Kauno gubernijų įstaigų. Absoliučią perduoti privalomų dokumentų daugumą sudarė buv. LDK įvairių institucijų dokumentai. 1853 m. duomenimis, į Archyvą turėjo būti atvežtos 15874 knygos ir dokumentų ryšuliai. Vėliau, tikslinant duomenis, perduotinų bylų skaičius išaugo iki 16449. Pirmąsias senųjų aktų knygas (5) Archyvas gavo 1853 m. vasario 18 d. (sen. st.) iš Lydos m. magistrato. Pirmasis iš Lietuvos įstaigų Archyvui dokumentus (5 knygas) 1853 m. balandžio 6 d. (sen. st.) perdavė Telšių apskrities teismas. Vienok, dokumentų kaupimas vyko lėtai. 1853 m. gautos tik 3026 (kitais šaltiniais - 3046) knygos. Iš esmės, Archyvo numatytas komplektavimas buvo baigtas tik 1862 m. Tuo metu archyve buvo sukauptos 17388 senųjų aktų knygos. Dokumentų kaupimas vyko ir vėliau. 1887 m. į Archyvą buvo atvežti likviduoto Liublino senųjų aktų archyvo dokumentai – 4822 bylos ir ryšuliai. 1903 m. Archyvas perėmė panaikinto Vitebsko centrinio senųjų aktų archyvo dokumentus – 1896 senąsias knygas. Kiek iš viso buvo dokumentų Archyve Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nusakyti sunku. Įvairių šaltinių pateikti duomenys skiriasi. Nurodomas 1908 – 1911 m. senųjų aktų knygų skaičius svyruoja nuo 25,6 tūkst. iki 30 tūkst. Galvojama, kad šių knygų Archyve karo išvakarėse buvo tikrai ne mažiau kaip 26 tūkst.

            Archyvo veikla neapsiribojo vien tik dokumentų komplektavimu. Ji buvo žymiai platesnė. Senųjų aktų knygos buvo tvarkomos (aprašomos, fonduojamos, numeruojamos, kataloguojamos) bei įrišamos. Jų pagrindu Archyvas įstaigoms ir privatiems asmenims teikė prašomą informaciją, išduodavo archyvo pažymas, dokumentų išrašus. Nuo 1853 m. iki 1884 m. paklausėjams buvo išduota 3576 dokumentų išrašai ir 14289 archyvo pažymos. Archyve rengti atskirų senųjų aktų knygų apyrašai, abėcėlinės vietovardžių rodyklės.

            1872 m. išspausdintas N. Gorbačevskio parengtas Archyvo senųjų aktų knygų katalogas (apėmė 18243 saug. vnt.). 1929 m. pasirodė naujas, pataisytas dar iki Pirmojo pasaulinio karo rengtas ir spausdintas (dalimis) analogiškas katalogas. Deja, jo rengėjas I. Sprogis pradėto darbo nebaigė (kataloge nurodyti tik 12108 saug. vnt.).

            Archyvo darbuotojai skelbė saugomus istorijos šaltinius visuomenei. Ši leidybinė veikla buvo tampriai susijusi su Vilniaus archeografinės komisijos veikla. Tiesa, dokumentai publikavimui buvo parenkami gana tendencingai.

            Tyrinėti istorijos šaltinius pačiame Archyve mokslininkams ar kitiems pašaliečiams buvo leidžiama labai retai. Jie turėjo gauti aukščiausiosios ar vietos valdžios pritarimą.

            Pažymėtina, kad Archyvas, leidus Vilniaus švietimo apygardos vadovybei, perdavė nemažai dokumentų („neturinčių juridinės reikšmės“) Vilniaus viešosios bibliotekos rankraščių skyriui. 1874 m. šiai bibliotekai perduoti 244, 1896 m. – 212, 1904 m. – 83 unikalūs XIV – XIX a. pr. dokumentai. Tarp jų buvo nemažai pergamentų.

            1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, Archyvo dokumentus imta evakuoti į Rusiją. Viso Archyvo evakuoti nespėta. Tikslesnio išvežtų dokumentų skaičiaus tyrinėtojai nepateikia (nerasti jokie jų sąrašai). Neabejotina, kad buvo išvežti seniausi ir vertingiausi dokumentai. Kartu su senųjų aktų knygomis, pergamentais, inventoriais ir liustracijomis, galėjo būti evakuota iki 50% Archyvo dokumentų.

            1915 m. rudenį baigėsi pirmasis Archyvo egzistavimo laikotarpis. Nežiūrint tam tikrų veiklos trūkumų ir tendencingumo, neabejotinai Vilniaus centrinis senųjų aktų archyvas užima vieną svarbiausių vietų Lietuvos archyvų ir archyvistikos istorijoje.

 

 

 
 
Informaciją atnaujino: Oksana Krivenko-Bužinskaja, LVIA
Informacija atnaujinta: 2012-04-23 14:35