Mindaugo g. 8, 03107 Vilnius, tel. (8 5) 219 5320, (8 5) 213 7482, faks. (8 5) 278 4369,
el. p. istorijos.archyvas@lvia.lt, kodas Juridinių asmenų registre 190764568
AB "Swedbank" atsiskaitomoji sąskaita LT837300010002457221

 

  

Asmenų aptarnavimas

 

Interesantai priimami kiekvieną darbo dieną darbo laiku archyvo priimamajame, adresu Mindaugo g. 8, tel. (8 5) 219 5320. Darbo laikas: I–IV 8.00–17.00, V 8.00–15.45, pietų pertrauka 12.00–12.45

 

Informacija teikiama telefonais:

dėl pažymų išdavimo - (8 5) 213 7902, (8 5) 219 9981, (8 5) 219 5320;

dėl genealoginių paieškų - (8 5) 213 7484, (8 5) 219 9979, (8 5) 219 5834;

dėl skaityklų darbo (8 5) 219 5562, (8 5) 219 9527.

 

Mūsų paskyros socialiniuose tinkluose

 

 

Naujienos

Parodos „Architekto Antano Vivulskio gyvenimo ir kūrybos atspindžiai“ atidarymas

2019-06-10

Lietuvos valstybės istorijos archyvo Edukacijos ir ekspozicijų salėje 2019 m. birželio 6 d. atidaryta paroda „Architekto Antano Vivulskio gyvenimo ir kūrybos atspindžiai “, skirta architekto ir skulptoriaus A. Vivulskio 100-osioms mirties metinėms paminėti. Ši paroda Archyvarų asociacijos tęstinio parodų ciklo projekto „100 kilometrų Lietuvos istorijos perlų archyvuose“ baigiamoji dalis.

 

Parodos atidaryme dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktoriaus pavaduotojas laikinai einantis direktoriaus pareigas Alfonsas Tamulynas, menotyrininkė, architektūros istorikė, VU IF Profesorė Marija Drėmaitė bei parodos kuratorė LVIA Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė. Prisiminimais apie Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią dalijosi šalia jos gyvenęs ir pirmąją komuniją priėmęs Archyvarų asociacijos narys Kazimieras Šimanskis. Džiaugiamės sulaukę didelio akademinės visuomenės, istorikų, archyvarų, architektų bendruomenių, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narių ir Vilniaus gyventojų susidomėjimo.

 

 

 

 

Prieš 100 metų – 1919 m. sausio 10 d. – Vilniuje mirė Antanas Vivulskis – žinomas architektas ir skulptorius, kūręs Lietuvoje XX a. pradžioje. Apie šią iškilią asmenybę yra sukaupta nemažai dokumentų Lietuvos archyvų, bibliotekų ir muziejų fonduose. Šios parodos tikslas yra apžvelgti A. Vivulskio svarbiausius gyvenimo ir kūrybos fragmentus, remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentais, bei dar kartą prisiminti ir pagerbti šio talentingo menininko ir taurios širdies žmogaus atmintį.

Parodoje eksponuojami LVIA dokumentai sąlyginai suskirstyti į penkis potemius.

Pirmajam potemiui priklauso Vivulskių giminės istoriją ir menininko biografiją nušviečiantys dokumentai.Bajorų Vivulskių giminė pirmą kartą paminėta 1734 m. Vilniaus pavieto pilies teismo 1774 m. tvirtinamųjų aktų knygoje. Tuo metu jai priklausė Tarpiškių dvaras Vilniaus vaivadijoje. XIX a. I-oje pusėje A. Vivulskio senelis – Stanislovas valdė Nemunėlio Radviliškio dvarą (Upytės apskritis).

A. Vivulskis gimė 1877 m. vasario 20 d. titulinio tarėjo Antano Vivulskio ir bajoraitės Adelės Karpuškaitės šeimoje carinės Rusijos šiaurėje, Vologdos gubernijoje, Totmos mieste. Ten Antano tėvas, baigęs Peterburgo Miškų akademiją, dirbo valstybės miškų girininku. Po pusmečio motina atsivežė mažajį Antanėlį į Lietuvą. Jis buvo pakrikštytas Naujosios Žagarės bažnyčioje. Yra žinoma, bet lietuvių mokslinėje literatūroje nepublikuota, 1882 m. Totmos apskrities „zemskinio“ susirinkimo narių (Тотемское уездное земское собрание) bendra nuotrauka, kurioje yra Rusijos imperijos girininko uniforma apsirengęs architekto A. Vivulskio tėvas – kolegijos asesorius Antanas Vivulskis (Антон Станиславович Вивульский).

Menininko biografijai skirtoje parodos dalyje yra eksponuojami dokumentų originalai: 1774 m. Vilniaus pilies teismo tvirtinamųjų aktų knyga; Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo nutarimas dėl Vivulskių giminės bajoriškos kilmės patvirtinimo, giminės genealoginis medis su spalvotu herbu „Prus III“; 1916 m. Vilniaus miesto milicijos komendanto pažyma, patvirtinanti architekto A. Vivulskio asmens duomenis; jo tapatybės registracijos kortelė su nuotraukos negatyvu, kurioje nurodyta jo gyvenamoji vieta, tikyba, šeimyninė padėtis, profesija, ūgis bei jo piršto daktiloskopinis antspaudas. Taip pat eksponuojamos A. Vivulskio tėvų santuokos, jo krikšto ir mirties metrikų skaitmeninės kopijos, nes bažnytinių knygų originalai būtini archyviniam darbui.

Kitų keturių ekspozicijos potemių dokumentai atspindi A. Vivulskio kūrybos paveldą Lietuvoje. Jie skirti Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai, Trijų Kryžių paminklui, Tado Kosciuškos paminklinei lentai Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, Šiluvos koplyčiai.

Žymiausius kūrinius architektas sukūrė Vilniuje, kur praleido paskutinius penkerius savo gyvenimo metus. Menininkas, gavęs puikų europinį išsilavinimą Vienos aukštojoje technikos ir Paryžiaus aukštojoje nacionalinėje dailės mokyklose, išgarsėjo kaip monumentalios architektūros objektų autorius bei monolitinio gelžbetonio statybos Lietuvoje pradininkas. Paveiktas įžymaus katalonų architekto Antonijaus Gaudžio (Antoni Gaudi) sukurtos garsios Šv. Šeimynos (Sagrada Familia) katedros Barselonoje vaizdo, A. Vivulskis ryžosi įgyvendinti drąsiausią savo kūrybos projektą – pastatyti Vilniuje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią.

Parodoje pateikiami 1907 m. Paryžiuje architekto parengti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios projektai, kuriuose pavaizduoti bažnyčios pagrindinis ir šoninis fasadai, fasado bei transepto skersiniai pjūviai, pamatų ir vidaus planai. 1912 m. šios bažnyčios statybai Vilniaus diecezijos įgaliotas Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiosstatybos komitetas iš Stanislovo ir Vladislovo Montvilų Vilniaus Naujamiestyje, Archangelsko ir Tambovo gatvių sankirtoje (dab. - Vivulskio ir Vytenio g.) už 36 866 rublių nupirko 1602,3 sieksnių² (7294 m²) ploto žemės sklypą. Šį faktą parodoje liudija notaro Fiodoro Sokolovo kontoros sudaryta sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sklypo planas, pardavimo akto registracijos įrašas notarinėje knygoje.

1913 m. rugsėjo 22 d. (n.st.- spalio 5 d.) 16.30 val. buvo iškilmingai pašventintas Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kertinis akmuo ir pradėta jos statyba. Statybos darbus vykdė darbo su gelžbetoniu patirties ir įgūdžių turėjęs inžinieriaus Marijono Liutoslavskio techninis biuras iš Varšuvos. Apie bažnyčios statybų pradžią liudija: specialiai šiam įvykiui išleista kun. Karolio Liubianeco parengta atmintinė knygelė; užsakomasis straipsnis Vilniaus dienraštyje „Gazeta codzienna“, o taip pat dvi originalios nuotraukos, kuriose pavaizduoti metalinės armatūros strypai su pastoliais ir išlietas bažnyčios pastato gelžbetonio karkasas. Užbaigti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiosstatybąsutrukdė 1914 m. prasidėjęs pasaulinis karas, pastovus lėšų trūkumas, bei ankstyva tragiška šio projekto autoriaus A. Vivulskio mirtis.

1923 m. spalį Vilniuje buvo įsteigta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiosparapija. Dar pilnai neįrengtoje bažnyčioje vyko pamaldos, buvo vedamos bažnytinės krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygos. Siekiant įamžinti A. Vivulskio atminimą viena iš Naujamiesčio gatvių buvo pavadinta jo vardu, o 1932 m. sausio 11 d. jo projektuotoje bažnyčioje atidengta jam skirta memorialinė lenta. Šį laikotarpį parodoje atspindi 1921 m. J. Zavadskio spaustuvėje lenkų kalba išleistas spalvotas Vilniaus miesto planas, kuriame pažymėtos šios parapijos ribos. Taip pat eksponuojamas Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiosinventorius bei 1927 m. vilniečių prašymas Vilniaus diecezijos administratoriui dėl leidimo bažnyčios sienoje įmūryti A. Vivulskiui pagerbti skirtą memorialinę lentą.

Tarpukariu Vilniuje dar buvo bandoma pabaigti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Naujas bažnyčios statybos komitetas, 1928 m. pakoregavo A.Vivulskio planus ir parengė naują pastato užbaigimo projektą. Jo įgyvendinimui trūko lėšų. Iš parapijiečių buvo renkamos aukos. Planuojamus darbus nutraukė dažna valdžių kaita bei kilęs antrasis pasaulinis karas. Naujamiesčio rajone gyvenę senieji vilniečiai dar atsimena Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, kurioje jie priėmė komuniją, krikšto ar santuokos sakramentus.

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir jos kūrėjolikimas buvo tragiškas. Sovietinės valdžios nurodymu 1962 m. A. Vivulskio palaikai buvo iškelti iš bažnyčios ir perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Bažnyčia buvo nugriauta, o ant jos pamatų pastatyti Statybininkų kultūros rūmai.

Kitas architekto A. Vivulskio kūrinys Vilniuje – tai Trijų Kryžių paminklas ant Kreivojo arba Plikojo kalno. Pagal legendą paminklas buvo skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais pagonių čia nukankintiems vienuoliams prančiškonams atminti. 1916 m. A. Vivulskis parengė paminklo projektą, o jį statė Varšuvos inžinieriaus M. Liutoslavskio techninis biuras. Statybos vyko sunkiomis sąlygomis. Arkliai ir savanoriai su neštuvais tempė statybines medžiagas į kalną, o betoną darbininkai liejo į iš anksto paruoštas formas. Paminklą sudarė trys ant postamento stovintys betoniniai balti kryžiai. Paminklo cokolyje iškaltas užrašas lotynų kalba. Trys Kryžiai greitai tapo neatsiejama Vilniaus miesto panoramos dalimi. Paminklas simbolizavo žuvusiųjų už tikėjimą ir laisvę pasiaukojimą.

Parodoje eksponuojama daug šio didingo paminklo atsiradimo ir pastatymo istoriją nušviečiančių dokumentų. Tai vilniečių prašymas Vilniaus diecezijos administratoriui kun. Kazimierui Michalkevičiui dėl leidimo ant Plikojo kalno statyti Trijų Kryžių paminklą, pasirašytas garsių Vilniaus intelegentijos atstovų ir paprastų miestiečių; architekto A. Vivulskio ir statybos inžinieriaus Teofilio Šopos parašais patvirtintas originalus Trijų Kryžių paminklo brėžinys; statomo paminklo bei ant Plikojo kalno augusių medžių, krūmų, vejų ir takų situaciniai planai; Paminklo statybos komiteto, kuriam priklausė ir pats architektas, narių sąrašai; pirktų statybinių medžiagų išklotinė ir sąskaitos, darbininkų algų žiniaraščiai, žaibolaidžio įrengimo paminklui sąmata ir kt.

Vertingas amžininko vilniečio inžinieriaus Aleksandro Škleniko dienoraštis, kuriame liudijama, kad Trijų Kryžių statyba buvo labai svarbus miesto gyvenimo įvykis, sukėlęs visuomenėje ne tik religinius, bet ir patriotinius jausmus, paskatinęs jaunimą, gimnazistus, studentus savanoriškai dalyvauti talkose, taip pat atskleidęs įvairių daugiataučio Vilniaus gyventojų grupių nuotaikas ir įžiebęs diskusijas dėl užrašo ant šio paminklo kalbos.

Ekspozicijoje pateiktas paaukotų pinigų kvitas liudija, kad Trijų Kryžių statybai aktyviai buvo renkami pinigai. Taip pat vedamas švietėjiškas darbas - Vilniaus bažnyčiose buvo išplatinta 10 tūkstančių „Trijų Kryžių atmintinės“ vienetų. Parodos ekspozicijoje yra įvairaus laikotarpio Trijų Kryžių paminklo nuotraukų, atvirukų ir piešinių ir kt.

1917 m., minint 100-ąsias 1794 m. sukilimo vado Tado Kosciuškos mirties metines, architektas A. Vivulskis gavo užsakymą sukurti ir pagaminti šiai istorinei asmenybei skirtą paminklinę lentą. Parodoje pristatomas unikalus menininko ranka pieštas Tado Kosciuškos paminklinės lentos eskizas, kuriame sukilimo vadas pavaizduotas su vėliava rankoje, o kita ranka rodantis į užrašą lenkų kalba „Už tautų laisvę ir nepriklausomybę“. Kitoje šio eskizo pusėje yra A. Vivulskio prašymas su jo autografu Vilniaus diecezijos administratoriui dėl Tado Kosciuškospaminklinės lentos įmūrijimo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios sienoje. Taip pat įdomus ir Vladislovo Zahorskio sudarytas Šv. Jonų bažnyčios vidaus planas, kuriame pažymėta paminklinės lentos įmūrijimo vieta. 1917 m. spalio 14 d. Šv. Jonų bažnyčioje įvyko iškilminga Tado Kosciuškos paminklinės lentos atidengimo ceremonija. Ją vaizdžiai dienoraštyje aprašė Aleksandras Šklenikas. Žinomų fotografų J. Čechavičiaus, A. Sledzinskio ir kt. Šv. Jonų bažnyčios pastato nuotraukos papildo ekspoziciją.

Atskirą vietą A. Vivulskio kūryboje užima Šiluvos koplyčia, kurios projektą dar 1903 m. jam užsakė Šiluvos klebonas kun. Marcijonas Jurgaitis. Mūrinė koplyčia turėjo iškilti vietoj senosios sunykusios medinės koplytėlės. Toje vietoje, kur 1608 m. buvo apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Per Šiluvos Mergelės malonę lietuvių tauta išliko negandų laikais ir carinės priespaudos metais, todėl koplyčia buvo skirta simbolizuoti jos apsireiškimo garbę. 1905-1906 m. A. Vivulskis parengė koplyčios projektą, pasirinkdamas obelisko įvaizdį. 1912 m. kun. Mačiulis-Maironis pašventino koplyčios kertinį akmenį. Koplyčios statybų sąmata pradžioje siekė 39 222 rublių. Darbus nutraukė pirmasis pasaulinis karas, todėl ji buvo užbaigta ir pašventinta tik 1924 m.

Parodoje eksponuojami 1911 m. Kauno gubernatoriaus leidimas Telšių (Žemaičių) Romos katalikų dvasinei konsistorijai Šiluvoje statyti naują mūrinę koplyčią, Šiluvos dekano Antano Jančausko raportas Žemaičių vyskupui apie 1921 m. vasarą Šiluvos koplyčioje atliktus darbus; Šiluvos bažnyčios klebono Pauliaus Katelos pranešimas Kauno metropolijos Bažnyčios turtų valdymo tarybai su prašymu leisti išdekoruoti Šiluvos koplyčios vidų pagal architekto A. Vivulskio planą; 1930 m. ištrauka iš Šiluvos bažnyčios inventoriaus apie mūrinės koplyčios statybą. Ekspoziciją pagyvina atlaidų metu platintas Šiluvos koplyčios atvirukas. Jame pavaizduoti Šiluvos koplyčios pagrindinis fasadas ir altorius su Švč. Mergelės Marijos statula, kitoje atviruko pusėje - dvi jai skirtos maldelės; atvirlaiškiai su šventiškai pasipuošusiomis ir į pamaldas einančiomis moterimis. Kitame atvirlaiškyje, vaizduojamas 1 000 litų banknotas.

Paskutines menininko gyvenimo dienas iliustruoja Honestų rūmų Užupyje (dab. Užupio g. 7) nuotrauka (fot. J. Bulhakas). 1919 m. sausio mėn. šiame pastate buvo įsikūręs Vilniaus savigynos štabas, priklausęs vietos lenkų karinei organizacijai (Samoobrona Litwy i Białorusi), kuri ruošėsi ginti Vilnių nuo bolševikų puolimo. A. Vivulskis įstojo į savigynos dalinį kaip savanoris. Eidamas sargybą prie štabo būstinės, jis stipriai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir netrukus mirė. Šiuos tragiškus įvykius mena parodoje eksponuojamas dar niekur nepublikuotas gedulingas skelbimas apie A. Vivulskio mirtį ir jo laidotuves. Į paskutinę kelionę iš Vilniaus „Betanijos“ vargšų prieglaudos jį lydėjo šimtai žmonių. Kaip rašė amžininkai, vilniečiai, išgirdę apie žinomo ir mėgiamo menininko mirtį, atsiliepė labai trumpai: „Mirė šventas žmogus“. Šie žodžiai labai tiksliai apibūdina A.Vivulskio asmenybę. Kuklus, draugiškas, gyvenęs ir miręs nepritekliuje, nesavanaudis ir visada pasirengęs padėti, A. Vivulskis visą savo energiją atidavė kūrybai, kuria jis šlovino tikėjimą bei dievo ir žmogaus ryšį.

 

Informaciją parengė: Aleksandr Baniusevič, Neringa Češkevičiūtė, Violeta Pansevič.

 

 

 

 

 

Parodos kuratorė:

Neringa Češkevičiūtė  

Rengėjas:

Parodos partneris:

Parodos rengimą  

dalinai finansavo:

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Informaciją atnaujino: Igor Voitiulevič,
Informacija atnaujinta: 2019-06-10 15:49