Gedimino pr. 40/1, 01110 Vilnius, tel. (8 5) 264 9024, faks.: (8 5) 251 4211,
el.p. lya@archyvai.lt, kodas Juridinių asmenų registre 193053247,
AB ,,Swedbank“ atsiskaitomoji sąskaita LT487300010002462313

VIRTUALIOS PARODOS

Čia galite peržiūrėti visų virtualių parodų ekspozicijas.

NAUJAUSIOS IKI 2017m. IKI 2012m.

 

NAUJIENLAIŠKIS

Įveskite pašto adresą ir gaukite naujienas pirmieji
RSS naujienos
 

 

LYA Fondo K-5 APYRAŠO NR. 6 PAŽYMA

Lietuvos ypatingasis archyvas

pažyma apie Lietuvos partizanų dokumentų kolekcijos Nr. K-5 PAPILDYMĄ

2006-    -     Nr. A6-

Vilnius

         

I. INFORMACIJA APIE LIETUVOS PARTIZANŲ DOKUMENTŲ KOLEKCIJĄ

Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės dokumentus (640 sąlyg. vnt.) Lietuvos ypatingajam archyvui pagal 2003-09-08 Bylų (dokumentų) perėmimo aktą Nr. A1-78(7.6.) perdavė Zigmas Micevičius, gyvenantis Telšių r. Viešvėnų sen. Sakalų k. Dokumentus išsaugojęs  Z. Micevičius (slap. Avikailiukas) buvo Šatrijos rinktinės Janapolės būrio ryšininkas.

Iš perduotų dokumentų sudarytas kolekcijos Nr. K-5 Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės bylų apyrašas Nr. 6, chronologinės ribos – 1947–1950 m., 34 apskaitos vienetai.

II. ŽEMAIČIŲ APYGARDOS ŠATRIJOS RINKTINĖS ISTORIJA

Apyrašo sudarytojo (Telšių apskrities partizanų rinktinės) pavadinimų ir pavaldumo kaita

 

 

Rinktinės pavadinimas

 

 

Chronologinės ribos

Lietuvos Laisvės Armijos Šiaulių apygardos Voverės rinktinė

1944-07 – 1944-10

Lietuvos Laisvės Armijos Šiaulių apygardos Vilko rinktinė

1945-02 - 1945-03

Lietuvos Laisvės Armijos Šiaulių apygardos Žemaičių legiono Vilko rinktinė

1945-03 - 1945-07

Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių legiono Šatrijos rinktinė ir Lietuvos Laisvės Armijos Šiaulių apygardos Žemaičių legiono Vilko rinktinė

 

1945-08 - 1945-09

Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių legiono Šatrijos ir Vilko–Vaidoto rinktinės

1945-09 - 1946-03

Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardos Šatrijos ir Vaidoto kariniai rajonai

1946-03 – 1946-04

Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė

1946-04 - 1948-05

(Sovietų valstybės saugumo organų legendizuoto) Lietuvos Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė

1947-04 – 1947-11

Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė

1947-11 – 1948-05

Lietuvos Partizanų Vakarų Lietuvos srities Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė

 

1948-05 - 1949-02

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Vakarų Lietuvos srities Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė

1949-02 - 1954-10

 

Telšių apskrities partizanų rinktinės įsteigimas, veikla ir struktūros raida

Lietuvos partizanai Telšių, Mažeikių, Kretingos ir Tauragės aps. bei Raseinių ir Šiaulių aps. vakarinėse dalyse pradėjo veikti trimis mėnesiais vėliau nei kitose Lietuvos dalyse. Mat hitlerinės Vokietijos kariuomenė, kuri iš Rytų ir Vidurio Lietuvos buvo išstumta 1944 m. liepos–rugpjūčio mėn., iš Vakarų Lietuvos pasitraukė tik tų metų spalio pirmojoje pusėje, Raudonajai armijai (toliau tekste – RA) spalio 5 d. ties Kuršėnais pralaužus vokiečių gynybą ir iki spalio vidurio užėmus beveik visą nurodytą teritoriją. Tačiau Klaipėda su Kuršių nerija Vermachto[1] rankose liko iki 1945 m. sausio, o šiek tiek į šiaurę nuo būsimos Žemaičių apygardos teritorijos nuo 1944 m. spalio iki pat 1945 m. gegužės vyko RA kovos su jos apsupta vokiečių, latvių ir lietuvių karinių dalinių „Kuršo grupe“,– todėl Vakarų Lietuvos partizanai tada galėjo telktis tik atokiau nuo fronto linijos.

1944–1945 m. svarbiausia Lietuvoje pasipriešinimo sovietinei okupacijai jėga buvo 1941 m. pabaigoje įsteigta Lietuvos Laisvės Armija (LLA). 1944 m. rugpjūtį suformavus Vanagų, t.y. LLA veikiančiojo sektoriaus štabą (posėdžiavo Alsėdžių mokykloje), buvo sudaryta pirmoji bendra visai Lietuvai Pasipriešinimo vadovybė, kuriai pakluso ir dauguma LLA Šiaulių apygardos[2] Telšių apylinkės pareigūnų (maždaug nuo 1945 m. pavasario pabaigos LLA tradicijas tęsė tik Šiaurės Rytų Lietuvos, Šiaulių, Kėdainių, Panevėžio ir Biržų aps. bei Šiaurės Vakarų Žemaitijos partizanai).

LLA Telšių apylinkės štabo narys plk.ltn. Pranas Budraitis LLA Voverės (Telšių) rinktinę ėmė kurti jau 1944 m. vasarą. Nuo rugpjūčio mėn. ši rinktinė telkėsi rytiniame Platelių ež. krante (vad. Platelių stovykloje). Liepos–rugpjūčio mėn. suformuota 10 rinktinės kuopų (Telšių, Nevarėnų, Alsėdžių, Plungės, Rietavo, Tverų, Žarėnų, Varnių, Janapolės ir Luokės), rugsėjį rinktinė (iki 300 „vanagų“) suskirstyta į 2–4 kuopas jungusius batalionus. Tą patį mėnesį dalinių vadų pasitarimuose rinktinės nariams nurodyta įsirengti slėptuves, praeinant frontui jokių kovos veiksmų nesiimti, o frontui nutolus – pradėti slapta likviduoti komunistus, sovietų valdžios pareigūnus ir aktyvesnius sovietinių okupantų kolaborantus[3]. Būtent baudžiamoji veikla vėliau ir tapo svarbiausia Telšių aps. partizanų junginio funkcija. Iš kitų apskrities partizanų veiklos sričių derėtų paminėti įvairių sovietinių „rinkimų“ boikoto organizavimą, bandymus gelbėti tremiamus gyventojus, taip pat SSRS ginkluotųjų pajėgų desantininkų paiešką bei likvidavimą pirmosiomis okupacijos savaitėmis.

1944 m. vasarą LLA vadai planavo, kad frontui nuslinkus į vakarus visos LLA struktūros liks Lietuvoje. Vis dėlto RA spalio puolimo metu dauguma aukštesnių LLA pareigūnų pasitraukė su vokiečiais. Dėl to nutrūkus ryšiams tarp atskirų „trejetukų“ ir „penketukų“ principu veikusių pogrindininkų, 1944 m. spalio mėn. Telšių aps. gaivališkai kūrėsi kartais net labai dideli, tačiau dažniausiai padriki partizanų būriai, susidarę iš LLA kovotojų, Tėvynės apsaugos rinktinės[4] karių, įvairių pogrindžio organizacijų narių ir nuo mobilizacijos į RA besislapstančių šaukiamojo amžiaus vyrų (pirmoji mobilizacija į RA Telšių aps. sužlugo: 1944 m. lapkritį Telšių mieste iš 433 šauktinių į šaukimo punktą atvyko tik 30, o Telšių aps. šaukimo punktai iš 1331 mobilizuojamojo sulaukė vos 31[5]). Iki 200 partizanų susibūrė Karalienės miške (tarp Rietavo ir Plungės) įrengtoje kpt. Kazio Juozaičio vadovaujamoje įtvirtintoje stovykloje, daugelis „vanagų“ 2–3 žmonių grupelėmis įsikūrė netoli savo tėviškių ar tėvų sodybose įrengtuose bunkeriuose, dalis slapstėsi pavieniui. Žarėnų vls. jau 1944 m. spalį veikė ltn. Jono Venclausko-Kymanto[6] vadovaujama kuopa (iki 25 partizanų), Varnių ir gretimuose vls. – psk. Stasio Beniulio-Senelio ir vyr.psk. Vlado Montvydo-Lapės (gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės k.; priklausė Lietuvos šaulių sąjungai; 1944 m. liepos mėn. pradėjo organizuoti Varnių vls. „vanagus“) vadovaujamos kuopos[7].

Naujieji okupantai Telšių aps. „šukavimus“ pradėjo jau 1944 m. spalio pabaigoje,– tada vien Varnių vls. jie suėmė 17 LLA narių. Netrukus į NKGB agentės „Valerijos“ (pseud.) pinkles pateko tuo metu vyriausias Telšių rinktinės štabo pareigūnas Agitacijos ir propagandos bei Ryšių skyrių viršininkas (toliau tekste – virš.) mokytojas Stasys Kaupas-Dėdėnas. Lapkričio pabaigoje jis ir dar 46 „vanagai“ ar jų rėmėjai buvo suimti išduoti informatoriaus „Tigro“ (pseud.). Gruodį NKVD kariuomenės operacijos metu žuvo keliolika Varnių bataliono kovotojų, tačiau didesnių nuostolių 1944–1945 m. žiemą Telšių aps. partizanai nepatyrė. Tas pats pasakytina ir apie su jais kovojusias NKVD pajėgas,– bene rimčiausias tą žiemą incidentas įvyko vasario mėn., kai Zigmo Tomkaus-Šerno būrio partizanai Žarėnų vls. nukovė 1 ar 2 dokumentus tikrinusius NKVD kareivius[8].

Pirmuoju sėkmingesniu Telšių aps. „vanagų“ vienytoju laikytinas kpt. Adolfas Kubilius (slap. Vaišvila, Balys; gimė 1918 m. Kartenos vls.; nuo 1943 m. vasario – LLA narys, nuo 1944 m. vasaros – LLA Šiaulių apygardos vado pavaduotojas). 1944 m. rugpjūčio pradžioje LLA vadovybės pasiųstas į šalia Noihofo[9] veikusią Abvero[10] karo žvalgų mokyklą „Dienststelle Nordpol“[11], spalio pabaigoje A. Kubilius kartu su LLA nariais Sergijumi Semsiu-Vaza, Šarūnu Jazdausku-Staliumi, Algirdu Šertvyčiu-Šurkumi ir Jonu Dūda-Jankūnu buvo atvežtas į specialų prie Alenšteino[12] įrengtą aerouostą; vėlų lapkričio 17 d. vakarą minėti desantininkai, dvimotoriu bombonešiu atskraidinti į Alsėdžių vls., parašiutais nusileido prie Paburgės k. (į pietryčius nuo Platelių ež.). Alsėdžių vls. Skirpsčių k. įsirengę bunkerį[13], grupės nariai ėmėsi atkurti iširusias LLA struktūras[14].

1945 m. vasarį Kubiliaus grupei užmezgus ryšį su Telšių rinktinės štabo pareigūnu Zigmu Daulenskiu, o taip pat su Kretingos ir Mažeikių aps. partizanais, kovo pradžioje A. Kubiliaus iniciatyva buvo įsteigtas LLA Žemaičių legionas ir suformuotas pirmasis jo štabas. Formaliai šis štabas dar buvo pavaldus tų metų vasario pradžioje ltn. Adolfo Eidimto-Žybarto[15] atkurtos LLA Šiaulių (Saturno) apygardos vadovybei, tačiau netrukus jis perėmė dalį, o 1945 m. vasarą – ir visas LLA Šiaulių apygardos štabo funkcijas[16] (pažymėtina, kad visos 1945 m. vasario pabaigoje pradėtos organizuoti Žemaičių legiono rinktinės buvo steigiamos kaip LLA Šiaulių apygardos padaliniai). Žemaičių legiono formavimasis užtruko iki 1945 m. lapkričio. Nuo tada legioną kurį laiką sudarė Šatrijos, Vaidoto (buv. Vilko), Kardų (nuo 1946 m. rudens – „Kardo“; įsteigta 1945 m. lapkritį; veikė Kretingos aps.), Vytenio (įsteigta 1945 m. spalį buv. Margio (Kuršėnų) rinktinės pagrindu; veikė Šiaulių aps. vakaruose[17]) ir Alkos (įsteigta 1945 m. spalį; veikė Mažeikių aps.) rinktinės. Nuo 1945 m. lapkričio(?) iki 1946 m. balandžio Žemaičių legionui (nuo 1946 m. kovo – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų (toliau tekste – LGP) Šiaulių apygardai, nuo 1946 m. balandžio – LLA Žemaičių apygardai) dar priklausė Vėgėlės (veikė daugiausia Raseinių aps. Kražių ir Kelmės vls.) ir Lydžio (veikė daugiausia Tauragės aps.; nuo 1947 m. liepos vadinta „Aukuro“, nuo 1948 m. birželio – „Butageidžio rinktine“), 1946 m. kovo–balandžio mėn. – taip pat didesnėje Raseinių aps. dalyje veikusi Žebenkšties rinktinė[18], o 1946 m. kovo–gruodžio mėn. – ir Vytauto Didžiojo (veikė daugiausia Šiaulių aps. pietvakariuose) bei Genio (veikė Joniškio aps.; nuo 1946 m. spalio vadinta „Voverės“, nuo 1948 m. gegužės – „Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine“) rinktinės. 1952 m. liepos pradžioje Žemaičių apygardai perduota Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinė, kurią tada sudarė vienintelis Dariaus rajonas (iki 40 kovotojų, veikusių Šilalės ir Šilutės r. sandūroje), o tų pačių metų rugpjūčio pradžioje – ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės likučiai (rugsėjo pradžioje jie pertvarkyti į Šatrijos rinktinės Juozapavičiaus tėvūniją).

Žemaičių legiono Vilko rinktinė buvo sukurta iš 1944 m. spalį pakrikusios Voverės rinktinės likučių. Pastarąją rinktinę bandęs gaivinti Stasys Kaupas, kaip jau minėta, buvo suimtas 1944 m. lapkritį; trečiasis iš eilės rinktinės vadas ltn. Juozas Barzda-Klevas (nuo 1944 m. spalio mokėsi vienoje iš SD[19] karo žvalgų ir diversantų rengimo mokyklų) gruodžio 14 d. nesėkmingai nusileidęs parašiutu nuskendo Iešnalio ežere (į pietryčius nuo Platelių ež.). Realiai LLA Telšių rinktinę, dabar pavadintą „Vilko rinktine“, pavyko atkurti tik 1945 m. vasario 24 d., Plungėje vykusio LLA Telšių rinktinės štabo atkuriamojo pasitarimo metu, dalyvaujant jau ir A. Kubiliui-Vaišvilai[20]. Pirmuoju Vilko rinktinės vadu tapęs A. Kubilius netrukus buvo išrinktas ir Žemaičių legiono vadu.

1945 m. pavasarį Vilko rinktinei (jos štabas tada veikė Plungėje) priklausė Alsėdžių kuopa (per 70 kovotojų[21]; iki 1945 m. vasaros ši kuopa faktiškai atliko Žemaičių legiono štabo apsaugos dalinio vaidmenį), Žarėnų kuopa  (iki 20 kovotojų), trys Varnių bataliono kuopos (visos kartu telkė per 100 partizanų), Telšių  kuopa (maždaug 25 kovotojai; veikė į rytus nuo Telšių), Nevarėnų kuopa (apie 20 kovotojų), Tverų kuopa (iki 30 kovotojų), tikriausiai ir Kosto Tyciaus vadovaujama Rietavo kuopa (iki 120 partizanų; telkėsi netoli Endriejavo esančiame Rietavynės miške)[22]. Plungės kuopa (iki 45 kovotojų gegužės pradžioje; telkėsi tarp Rietavo ir Plungės) iki 1945 m. rudens priklausė ne Telšių, bet Kretingos aps. partizanų rinktinei.

A. Kubilius Vilko rinktinei vadovavo du pirmuosius rinktinės gyvavimo mėnesius. 1945 m. balandžio 22 d. jį suėmė Alsėdžių enkavedistai, atliekantys dokumentų patikrinimą Vilkų k. (vėliau A. Kubilius buvo nuteistas ir 1946 m. vasario pabaigoje sušaudytas). Legionui tuo metu formaliai priklausė Vilko, Lapės (Kretingos), Lokio (Mažeikių) ir Tauro (Tauragės) rinktinės, tačiau Lokio rinktinę tada sudarė tik Sedos kuopa, o Tauro – vienintelis apie Švėkšną veikęs būrys.

 1944 m. rudenį ir ypač 1944–1945 m. žiemą Telšių aps. partizanai buvo vieni pasyviausių Lietuvoje; tuo tarpu 1945 m. pavasarį operacinis jų veikimas pastebimai suaktyvėjo – nepaisant to, kad Žemaičių legiono steigėjai buvo „jėgų taupymo“ strategijos šalininkai. Gegužės 9 d. Luokės vls. Gintenių k. partizanai apšaudė milicininkus, naktį į gegužės 10 d. puolė Luokę, ketindami išvaduoti suimtuosius (mūšio metu nukautas NKVD leitenantas, sužeisti 2 ar 3 stribai), gegužės 14 d. apšaudė NKVD Tverų vls. poskyrio būstinę, o gegužės 25 d. iki 120(?) K. Tyciaus vadovaujamų partizanų puolė ir užėmė Endriejavą (puolimas buvo suderintas su trimis stribais; po mūšio visi 18 Endriejavo būrio stribų pasitraukė su partizanais)[23].

1945 m. pavasarį Telšių aps., kaip ir visoje likusioje Lietuvoje, išryškėjo naujas partizanų baudžiamųjų akcijų bruožas: iki tol sovietų valdžios pareigūnai ir kolaborantai buvo baudžiami tiesiog už „antilietuvišką“ veiklą, o dabar prieš stribus, milicininkus, komunistus, komjaunuolius, apylinkių tarybų pirmininkus, privačios žemės konfiskavimu užsiėmusių „žemės ūkio komisijų“ narius, tarybinių ūkių vadovus ir kitus sovietų aktyvistus bei kolaborantus nukreipti partizanų veiksmai ėmė įgauti atpildo už konkretų nusikaltimą pobūdį. Telšių aps. 1945 m. sausio–gegužės mėn. tokio pobūdžio akcijų pasitaikė Alsėdžių, Luokės, Nevarėnų, Plungės, Telšių, Žarėnų vls.[24].         

1945 m. vasarą Telšių aps. pastebimas žymus su partizanais kovojančių sovietinių jėgos struktūrų suaktyvėjimas. Nuo liepos mėn. ima gerėti iki tol gana paviršutiniškos vadinamosios „banditų junginių įskaitos“[25] reikalai – nors NKVD ir NKGB Telšių aps. skyriai dar iki 1945 m. liepos buvo įregistravę 10 šioje apskrityje veikiančių partizanų grupių, kuriose tų metų birželį iš viso galėjo būti apie 320 žmonių[26] (plg., Žemaičių legione – iki 600). Nemaža jų dalis tą vasarą užsiregistravo NKVD poskyriuose arba nutarė tęsti pogrindinę veiklą didžiuosiuose miestuose ir Klaipėdos krašte, į kurį tuo metu plūstelėjo pirmoji naujakurių iš Didžiosios Lietuvos banga, o dar daugiau žuvo ar buvo suimta tų metų vasarą bei rudenį vykusių NKVD kariuomenės operacijų metu (iš viso 1945 m. Telšių aps. žuvo iki 135 partizanų; plg., 1944 m. – ne daugiau kaip 30[27]).

Po A. Kubiliaus suėmimo Žemaičių legiono ir Vilko rinktinės vado pareigas perėmė buvęs legiono vado pavaduotojas Š. Jazdauskas-Vadas. 1945 m. birželio pradžioje prasidėjus Alsėdžių miškų „šukavimui“, šis labiau nominalus nei realus Vilko rinktinės vadas perėjo į Vaineikių mišką (netoli Rietavo), o liepos pradžioje įsidarbino zakristijonu ir beveik tris mėnesius legaliai gyveno Lieplaukėje. Šiuo „Lieplaukės laikotarpiu“ (greičiausiai jau liepos mėn.) tikro vado neturinti Vilko rinktinė suskilo į dvi – didesnę Šatrijos ir mažesnę Vilko–Vaidoto – rinktines.

Iš visų Vakarų Lietuvoje 1944–1945 m. veikusių Vanagų dalinių geriausiai sutvarkyti buvo Telšių aps. batalionai. Iš dalies ir dėl šios priežasties didžiausia bei geriausiai organizuota Žemaičių apygardos rinktine ilgainiui tapo Šatrijos rinktinė, įsteigta 1945 m. rugpjūčio 1 d. Vilko rinktinės pietinės dalies pagrindu (Vilko rinktinė nuo 1945 m. rugpjūčio veikė tik Telšių, Nevarėnų, Alsėdžių ir Plungės vls.). Pirmuoju Žemaičių legiono Šatrijos rinktinės vadu buvo išrinktas aktyviausias jos organizatorius, faktiškasis Varnių bataliono vadas S. Beniulis-Senelis (visų rinktinės vadų sąrašą žr. žemiau pateiktoje lentelėje); organizuojant šią rinktinę daug nuveikė ir V. Montvydas-Žemaitis bei Algirdas Mikutavičius-Parkerinė Plunksna (žuvo 1946 m. gegužę). Iki 1946 m. balandžio mėn. rinktinė veikė daugiausia Telšių aps. Rietavo, Tverų, Žarėnų, Varnių ir Luokės vls. bei Tauragės aps. Kaltinėnų, Laukuvos ir Kvėdarnos vls. šiaurinėse dalyse; 1945–1947 m. stipriausi rinktinės daliniai buvo Varnių, Žarėnų, Luokės ir Tverų kuopos[28].

 

Šatrijos rinktinės vadai 1945–1954 metais

 

 

Vardas, pavardė ir slapyvardis

(slapyvardžiai)

 

 

Vadovavimo rinktinei

laikotarpis

 

Stasys Beniulis-Senelis, Žara

 

Šarūnas Jazdauskas-Nurmis

 

Kazys Juozaitis-Meteoras

 

Vladas Montvydas-Kęstutis

 

Ignas Šapkūnas-Buržujus

 

Kazys Andriuška-Kerštas, Linksmutis

 

Vladas Montvydas-Etmonas

 

Ignas Čėsna-Vaidila

 

Liudas Rekašius-Vėtra

 

Jonas Jankauskas-Audronis

 

Vladas Montvydas-Etmonas

 

Povilas Bagdonas-Atlantas

 

 

1945-08–1946-12

 

1946-12–1947-06

 

1947-06–1947-11

 

1947-11–1948-02

 

1948-02–1949-03

 

1949-03–1950-05

 

1950-05–1950-12

 

1950-12–1951-08

 

1951-09–1952-05

 

1952-05–1953-03

 

1953-03–1953-05

 

1953-05–1954-10

 

1945 m. rugsėjo pabaigoje nauju Žemaičių legiono vadu buvo išrinktas kpt. Jonas Semaška-Liepa (buvęs LLA Šiaulių apygardos štabo narys; 1945 m. gegužę ištrūkęs iš „Kuršo katilo“ nuo birželio 1 d. dirbo Rietave miško žvalgu). Nuo jo vadovavimo apygardai pradžios Šatrijos rinktinė skirstyta į kuopas, šios – į būrius, o didesni būriai – į skyrius.

1945 m. rudenį pajėgiausios Šatrijos rinktinėje Varnių kuopos V. Montvydo-Žemaičio būrys buvo pertvarkytas į Žemaičių legiono štabo apsaugos būrį, o 1946 m. vasario mėn. legiono štabo apsaugos daliniu kuriam laikui virto visa Varnių kuopa (iki 50 kovotojų; legiono štabo dalinio vadu tapo V. Montvydas-Aušra)[29]. Pakankamai stipri tuo metu buvo ir Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopa, 1945 m. rudenį telkusi maždaug 50 kovotojų.

Nuo 1945 m. spalio 5 d. Žemaičių legionui teoriškai priklausė net dešimt rinktinių, kuriamų Telšių, Kretingos, Mažeikių, Šiaulių, Tauragės, Raseinių, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių aps., tačiau realiai prie legiono iki spalio 5 d. buvo prisijungusios tik Vilko, Šatrijos ir Vytenio[30] rinktinės. 1945 m. spalį ir lapkritį prie legiono dar prisijungė Alkos, Kardų, Rasų (t.y. Vėgėlės) ir Tankų (t.y. Lydžio) rinktinės (dviejų paskutiniųjų pavaldumas legiono vadovybei buvo tik nominalus).

Vilko rinktinė 1945 m. spalio 5 d. buvo pavadinta „Vaidoto rinktine“, o laikinuoju jos vadu tą dieną paskirtas Z. Daulenskis-Sidabrinė Kulka[31]. Jis turėjo organizuoti ir Vaidoto rinktinės Telšių miesto kuopą, – nors iš tiesų toji kuopa, tiksliau, vadinamoji Jaunimo kuopa (iki 40 narių 1945 m. vasarą) veikė jau nuo birželio mėn.; be šios kuopos, Vilko–Vaidoto rinktinei priklausė ir Telšių merginų pogrindžio organizacija – vadinamoji Vaidilučių grupė[32]. Rinktinės štabas 1945 m. rudenį veikė Telšiuose. Lapkričio mėn. Telšių enkavedistai šį štabą beveik sunaikino: lapkričio 5 d. suėmė Z. Daulenskį, vėliau – ir daugelį kitų Vaidoto rinktinės pareigūnų (iš viso – 18 žmonių)[33]. Suimto Z. Daulenskio pareigas greičiausiai perėmė rinktinės štabo virš. Julius Klisevičius; 1946 m. vasario 1 d. nauju Vaidoto rinktinės vadu buvo paskirtas Vincas Vaidotas (slap.),– galimas dalykas, kad nuo 1946 m. vasario mėn. šiuo slapyvardžiu vadinosi tas pats Julius Klisevičius.

Vienas reikšmingiausių Šatrijos rinktinės istorijos tarpsnių buvo 1946 m. pavasaris, kuomet šios rinktinės ir Telšių aps. esančių priešo pajėgų kiekybinis santykis aiškiai pakrypo partizanų nenaudai. Nuo 1946 m. kovo pabaigos daugumoje apskrities valsčių buvo dislokuota po vieną nuolatinę MVD (nuo 1947 m. vasario mėn. – MGB) kariuomenės įgulą (iš viso – beveik 400 karių; trėmimų metu papildomų NKVD–MGB kariuomenės dalinių atvykdavo ir iš kitų SSRS respublikų; tuo tarpu stribų Telšių aps. buvo palyginti nedaug,– ypač po 1945 m. pavasario: 1945 m. rugsėjį Telšių aps. stribų rinktinę sudarė apie 220, 1946 m. liepos 1 d. – 240 žmonių; plg., Mažeikių aps. tą pačią dieną buvo 317 stribų[34]). 1946 m. vasarį dalį potencialių partizanų nuo išėjimo į mišką atgrasė speciali trėmimo operacija, kuria valdžia „nedviprasmiškai leido suprasti, kad dėl tėvo ar sūnaus veiksmų nukentės moterys ir vaikai“[35] (Telšių apskrities ši operacija nepalietė, tačiau dvidešimt devynios partizanų ar jų rėmėjų šeimos iš jos buvo ištremtos dar 1945 liepą). Kovo pabaigoje SSRS NKVD–NKBG įgaliotinio Lietuvai I. Tkačenkos nurodymu Telšių, Mažeikių ir dar penkiose LSSR apskrityse ėmė veikti keliolika spec. [provokacinių] grupių, sudarytų iš partizanais perrengtų MVD operatyvininkų bei stribų (dėl vienos šių grupių veiklos jau kovo–balandžio sandūroje suimta 13 Šatrijos rinktinės narių ir jų rėmėjų[36]). Visos šios aplinkybės ir lėmė tiek žymų Šatrijos rinktinės sumažėjimą 1946 m. (nuo maždaug 150(?) kovotojų balandžio mėn. iki 115–120 spalio pradžioje), tiek tais metais įvykusį galutinį Telšių aps. partizanų pasitraukimą iš kaimo į mišką.

Pradedant 1946 m. pavasariu Šatrijos rinktinės kovotojai tapo kur kas atsargesni nei 1944–1945 m. (valsčių centrų po 1945 m. gegužės jie nebepuolė). Vis dėlto nedideliuose susirėmimuose su priešo pajėgomis 1946–1950 m. kasmet žūdavo keliasdešimt rinktinės partizanų (pvz., 1946 m. iš viso žuvo iki 60 rinktinės kovotojų[37]); tiesa, bent iki 1950 m. žuvusiuosius bei suimtuosius greitai pakeisdavo naujai priimami rinktinės veikiančiojo sektoriaus nariai.

1946 m. kovo pradžioje J. Semaška gavo tų metų sausį Vilniuje susiformavusios Lietuvos Tautinės Tarybos (LTT)[38] pirmininko kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros kvietimą atvykti aptarti ginkluotojo pogrindžio vienijimo reikalų (vasario pradžioje prie LTT įsteigus LGP vyriausiąją vadovybę, LGP vyriausiuoju vadu buvo išrinktas J. Noreika[39]). J. Semaškos vadovavimo laikotarpiu Žemaičių legiono vadovybė ir pati nuolat siekė suvienyti visus Lietuvos partizanus, taigi J. Semaška nedelsdamas išvyko į Vilnių, kur kovo 15 d. J. Noreikos buvo paskirtas LGP Šiaulių apygardos (buv. Žemaičių legiono) vadu (slap. Rikis; Žemaičių legionas buvo vienintelė partizanų apygarda, sutikusi subordinuotis Lietuvos Tautinei Tarybai). Netrukus po to visos buvusio Žemaičių legiono rinktinės – taigi ir Šatrijos bei Vaidoto – buvo pertvarkytos į LGP karinius rajonus.

1946 m. balandžio viduryje emgebistai suėmė faktiškąjį Vaidoto karinio rajono vadą(?) J. Klisevičių-Kurapką[40]; tą patį mėnesį buvo suimtas ir LGP Šiaulių apygardos vadas J. Semaška, ir daugelis kitų aukštų šios apygardos pareigūnų. Vaidoto rinktinei („kariniam rajonui“) likus be vado, 1946 m. balandžio mėn. abi Telšių aps. veikusios partizanų rinktinės buvo sujungtos į vieną – LLA Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinę. Šios jungtinės rinktinės veikimo teritorija apėmė jau visą 1944–1947 m. ribų Telšių aps.[41] ir kai kurių gretimų valsčių dalis: šiaurinė rinktinės veikimo ploto riba nuo šiol beveik sutapo su Mažeikių aps. pietine riba, rytuose rinktinės veikimas siekė Užvenčio, Upynos ir Tryškių apylinkes, pietuose – senąjį Žemaičių plentą, o vakaruose jis apėmė Plungės, Rietavo ir Kulių vls. (po 1952–1953 m. organizacinių pertvarkymų rinktinės veikimo teritorija dar išsiplėtė į dabartinių ribų Šiaulių, Joniškio, Akmenės, Kretingos ir Skuodo r.).

1946 m. balandžio 17 d. naujasis LGP Šiaulių apygardos vadas Fortūnatas Ašoklis (slap. Juozas Vilkas, Pelėda; suimtas 1946 m. rugsėjo 19 d.) ir kiti jo sudaryto apygardos štabo nariai LGP Šiaulių apygardą (buvusį Žemaičių legioną) pavadino „Žemaičių apygarda“ ir grąžino ją į „bendrą LLA sudėtį“. „LLA vyriausiojo vado“, o iš tiesų – paties F. Ašoklio balandžio 24 d. „įsakymu Nr. 36“ visų Žemaičių apygardos rinktinių štabai turėjo būti sutvarkyti apygardos štabo pavyzdžiu; šiuo įsakymu apygardos rinktinėms taip pat nurodyta kurti atsarginius ryšių tinklus, tačiau svarbiausia, kad jis įteisino savaiminį pareigų perėmimą: rinktinės vado pareigas jo žūties ar suėmimo atveju nuo šiol turėjo perimti rinktinės štabo viršininkas, o kuopos vado pareigas – jo pavaduotojas[42].

Stasys Beniulis-Žara Šatrijos rinktinei vadovavo iki 1946 m. pabaigos,– tų metų lapkritį jam pasiprašius atleidžiamam iš užimamų pareigų, apygardos vado 1946 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 13 rinktinės vado pareigos buvo patikėtos Š. Jazdauskui, o S. Beniulis liko jo pavaduotoju (žuvo 1947 m. gegužę). Kiti Š. Jazdausko vadovaujamos Šatrijos rinktinės štabo nariai buvo štabo virš. psk. Liudas Lukauskas-Jurgis, Ūkio(?) skyriaus virš. Antanas Kniūkšta-Jurginas, apygardos štabo apsaugos dalinio vadas V. Montvydas-Aušra ir jo pavaduotojas Vladas Budginas-Drąsutis[43].

1946 m. spalį Žemaičių apygardos vadu tapo kpt. Kazys Antanavičius-Tauras (žuvo 1947 m. balandžio 9 d.). Jo vadovavimo apygardai pabaigoje (greičiausiai – 1947 m. kovą) neva „Lietuvos Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio[44] (toliau tekste – BDPS) komiteto pirmininkui“, o iš tiesų – MGB agentui Juozui Albinui Markuliui[45] pavyko per Vilniuje gyvenusį Kardo rinktinės partizanės giminaitį, MGB agentą Edmundą Lenkauską užmegzti ryšį su Salantų kuopos vadu, o per jį – ir su Žemaičių apygardos vadovybe. E. Lenkauskui K. Antanavičių ėmus vilioti didelėmis „BDPS komiteto“ galimybėmis bei ryšiais užsienyje, apygardos vadas nusprendė pirmiausia patikrinti, ar iš tiesų Vilniuje egzistuoja „centrinė pogrindžio vadovybė“. Ištirti padėties jis pasiuntė Salantų kuopos kovotoją Adolfą Preibį-Aušrą. Vilniuje užverbuotas MGB agentu, A. Preibys į apygardą grįžo 1947 m. balandį, jau po Tauro žūties. Per neilgą laiką „didelėmis Lietuvos BDPS komiteto galimybėmis“ agentas įtikino ir Salantų kuopos vadą Papartį (slap.), ir Šatrijos rinktinės vadą Š. Jazdauską, ir daugelį kitų apygardos pareigūnų[46].

Po K. Antanavičiaus žūties Žemaičių apygardai apsiėmė vadovauti iš karto du nauji vadai – jau minėtas Plungės kuopos vadas K. Juozaitis-Meteoras, kuris garsėjo kaip vienas didžiausių visoje apygardoje „taurelės mėgėjų“[47], ir buvęs policininkas, Alkos rinktinės vadas ltn. Juozas Vygantas-Ivanauskas (hitlerinės okupacijos laikotarpiu vadovaudamas Vilniaus m. vakarinės dalies policijai dalyvavo masinėse žydų žudynėse[48]),– pastarąjį Žemaičių apygardos vadu paskyrė pats „daktaras Narutavičius“, t.y. J. A. Markulis[49]. Ši „dvivaldystė“ baigėsi apie 1947 m. gegužės pabaigą. Tuomet K. Juozaičiui, matyt, nusileidus, birželio 5 d. jis J. Vyganto buvo paskirtas Šatrijos rinktinės vadu vietoj Š. Jazdausko[50] (šis tapo J. Vyganto pavaduotoju; suimtas 1947 m. lapkričio pabaigoje),– taip vieninteliu Žemaičių apygardos vadu liko MGB kontroliuojamas J. Vygantas. Realiai apygardai jis vadovavo iki 1947 m. spalio,– tada MGB legendizuoto „Lietuvos BDPS komiteto“ buvo „pervestas dirbti“ į Vilnių ir ten 1948 m. kovą ar balandį suimtas kartu su kitais jo „štabo“ nariais.

Tuometinę Šatrijos rinktinę jau nuo 1946 m. pavasario ar vasaros sudarė 10 kuopų. 1947 m. spalio 23 d. 10-ąją Janapolės kuopą pertvarkius į Varnių kuopos būrį, rinktinėje liko 9 kuopos (jų numeracija keista 1948 m. vasario 8 d. ir dar kartą – 1949 m. vasario ar kovo mėn.):

1-oji (nuo 1948 m. vasario 8 d. – 17-oji, nuo 1949 m. – 34-oji) Telšių (iki 1947 m. spalio 23 d. – Tauro) kuopa (keliolika kovotojų 1947 m. pavasarį; veikė į rytus ir į pietus nuo Telšių),

2-oji (nuo 1948 m. vasario 8 d. – 13-oji, nuo 1949 m. – 26-oji) Nevarėnų (iki 1947 m. spalio 23 d. – Neries) kuopa (iki 19 kovotojų 1947 m. pavasarį; veikė Nevarėnų, Sedos ir Telšių vls.),

3-ioji (nuo 1948 m. vasario 8 d. – 5-oji, nuo 1949 m. – 10-oji) Luokės (iki 1947 m. spalio 23 d. – Luokių) kuopa (maždaug 11 kovotojų 1947 m. pavasarį; veikė Luokės, Tryškių ir Telšių vls.),

4-oji (nuo 1948 m. vasario 8 d. – 7-oji, nuo 1949 m. – 14-oji) Varnių (iki 1947 m. spalio 23 d. – Vyčių) kuopa (nuo 1946 m. vasario mėn. turėjo apygardos štabo apsaugos dalinio statusą; 1947 m. telkė apie 20 kovotojų; veikė daugiausia Varnių vls.),

5-oji (nuo 1948 m. vasario 8 d. – 11-oji, nuo 1949 m. – 22-oji) Žarėnų (iki 1947 m. spalio 23 d. – Žygių) kuopa (maždaug 13 kovotojų 1947 m. pavasarį; veikė Žarėnų, Plungės ir Telšių vls.),

6-oji (nuo 1948 m. vasario 8 d. – 9-oji, nuo 1949 m. – 18-oji) Tverų (iki 1947 m. spalio 23 d. – Tvirtovių) kuopa (iki 10 kovotojų 1947 m. pabaigoje; veikė daugiausia Tverų vls.),

 7-oji (nuo 1948 m. vasario 8 d. – 3-ioji, nuo 1949 m. – 6-oji) Rietavo kuopa (maždaug 10(?) kovotojų 1947 m. pavasarį; veikė Rietavo, Endriejavo, Kulių ir Stalgėnų apylinkėse),

8-oji (nuo 1948 m. vasario 8 d. – 19-oji, nuo 1949 m. – 38-oji) Plungės kuopa (maždaug 11 kovotojų 1947 m. pavasarį; veikė daugiausia į pietus nuo Plungės),

9-oji (nuo 1948 m. vasario 8 d. – 15-oji, nuo 1949 m. – 30-oji) Alsėdžių (iki 1947 m. spalio 23 d. – Algirdo) kuopa (maždaug 18 kovotojų 1947 m. pavasarį; veikė daugiausia Alsėdžių vls.)[51].

Nuo 1947 m. balandžio pilnas Šatrijos rinktinės (iki 120 ginkluotų kovotojų) pavadinimas buvo „Lietuvos BDPS LLA Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė“[52], nuo 1947 m. lapkričio – „LLA Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė“, nuo 1948 m. gegužės – „Lietuvos Partizanų Vakarų Lietuvos srities[53] Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė“ (kita vertus, apygardos dokumentuose santrumpa „LLA“ prie Šatrijos rinktinės pavadinimo būdavo priduriama iki pat 1949 m. vasario), o nuo 1949 m. vasario – „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio[54] (toliau tekste – LLKS) Vakarų Lietuvos srities Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė“ (nuo 1948 m. birželio ar liepos susirašinėjant rinktinė dar vadinta „Atsikūrimo“ ir kt. rašytiniais slapyvardžiais, tačiau sakytinis jos slapyvardis – „Šatrija“ – išliko nepakitęs).

1947 m. lapkritį ir 1948 m. pradžioje beveik visas Šatrijos rinktinės štabas buvo sunaikintas pačių partizanų rankomis. Nors aptariamų įvykių aplinkybės nėra visai aiškios, sprendžiant iš gana prieštaringų archyvinių dokumentų ir buvusių partizanų atsiminimų galima numanyti, kad 1947 m. lapkričio pradžioje itin drakonišku K. Juozaičio vadovavimo stiliumi[55] nepatenkinti Rietavo, Tverų, Žarėnų, Alsėdžių ir Luokės kuopų bei Janapolės būrio nariai slaptame pasitarime nutarė pasitaikius pirmai progai fiziškai sunaikinti keturis rinktinės štabo narius: štabo virš. K. Juozaitį, jo žmoną, rinktinės vado adjutantą Liudą Lukauską-Tvirbutą ir pastarojo brolį, rinktinės štabo Organizacijos ir administracijos skyriaus virš. Praną Lukauską-Aukštuolį. Netrukus nutarimas buvo įgyvendintas,– trys iš minėtų asmenų likviduoti tą patį mėnesį, o L. Lukauskas – tikriausiai 1948 m. sausį. Dar vienas K. Juozaičio štabo narys, t.y. Žvalgybos ir ryšių skyriaus virš. Boleslovas Vasiliauskas-Vasaris, buvo žuvęs dar 1947 m. rugsėjo 17 d., MGB karinės čekistinės operacijos metu[56].

Iš viso 1947 m. Telšių, Plungės ir kitose apskrityse žuvo mažiausiai 72 rinktinės partizanai (plg., Kardų rinktinė 1947 m. neteko iki 82, Žemaičių apygarda – iki 200 žuvusių kovotojų)[57].

1947 m. lapkričio pabaigoje nauju Šatrijos rinktinės vadu veikiausiai savo paties iniciatyva tapo V. Montvydas-Kęstutis (nuo 1948 m. vasario – Žemaičių apygardos vado pavaduotojas, nuo gegužės 5 d. – apygardos vadas); atkuriant po 1947 m. rudens įvykių suirusius rinktinės ryšius jam aktyviai talkino Žarėnų kuopos vadas Benas Milašius-Lėkarsta (žuvo 1948 m. kovo pabaigoje). 1948 m. pradžioje rinktinės štabo viršininku V. Montvydas paskyrė Nevarėnų kuopos vadą psk. Igną Šapkūną-Meisterį (buv. mokytojas; beje, LLA kovotojų Nevarėnų valsčiaus būrį jis pradėjo organizuoti dar 1944 m. kovą), tačiau vasario 4 d. šiedu pareigūnai apsikeitė pareigomis,– I. Šapkūnas-Buržujus tapo rinktinės vadu, o V. Montvydas-Etmonas – rinktinės štabo viršininku.

Nuo 1948 m. birželio 10 d. Šatrijos rinktinę (tiek jos veikiantįjį, tiek organizacinį sektorių) sudarė trys rajonai (1949 m. kovo pabaigoje pavadinti tėvūnijomis), kurių kiekvienas jungė po tris kuopas; nuo tų metų rudens Laisvūnų (vėlesni slap. – Neptūnas, Šernas) rajono vadui buvo pavaldūs Alsėdžių, Telšių ir Žarėnų kuopų vadai, Minijos (Jupiterio, Marso, Merkio) rajoną sudarė Plungės, Rietavo ir Tverų kuopos, Džiugo (Verkio) rajoną – Varnių, Luokės ir Nevarėnų kuopos. Visoje Šatrijos rinktinėje tuo metu dar buvo daugiau kaip 100 veikiančiųjų ginkluotų kovotojų.

1949 m. kovo 1 d. I. Šapkūnas (žuvo 1949 m. balandžio 25(?) d.) buvo paskirtas apygardos štabo viršininku, o nauju Šatrijos rinktinės vadu tapo rinktinės štabo virš. (taip pat rinktinės Karo lauko teismo pirmininkas) Kazys Andriuška (slap. Kerštas, Linksmutis; buv. Džiugo rajono vadas; iki 1949 m. lapkričio 20 d. rinktinei vadovavo kaip laikinasis jos vadas).

Laikotarpį nuo 1949 m. pavasario iki Šatrijos rinktinės sunaikinimo 1954 m. galima būtų pavadinti „jėgų išsekimo laikotarpiu“. 1949 m. pavasarį forsuotai vykdomai sovietinei žemės ūkio kolektyvizacijai keliskart sumažinus rinktinės rėmėjų skaičių, tais metais iki minimumo sumažėjo operacinis rinktinės aktyvumas, smuko kovotojų moralė. Padažnėjus išdavystėms, ženkliai išaugo žūvančių rinktinės kovotojų skaičius: 1948 m. Telšių ir Plungės aps. žuvo maždaug 50, o 1949 m. (dviejose minėtose ir naujai sudarytoje Rietavo aps.) – mažiausiai 66 rinktinės kovotojai[58].

 Atsižvelgus į žymų rinktinės sumažėjimą (nuo maždaug 110 kovotojų 1949 m. pradžioje iki maždaug 80 tų metų liepos pabaigoje), 1949 m. liepos 30 d. trys rinktinės tėvūnijos performuotos į dvi – Šerno ir Merkio tėvūnijas. Aštuonios iki tol išsilaikiusios Šatrijos rinktinės kuopos tą pačią dieną pavadintos būriais arba skyriais,– buvusios Alsėdžių, Nevarėnų, Telšių ir Luokės kuopos nuo 1949 m. liepos 30 d. sudarė Šerno tėvūniją, o Plungės, Rietavo, Tverų ir Luokės kuopų likučiai buvo priskirti Merkio tėvūnijai.

1950 m. balandžio pabaigoje buvo suimtas rinktinės štabo narys kunigas Vaclovas Stirbys; gegužę išduotas žuvo rinktinės vadas K. Andriuška, birželio pradžioje – rinktinės štabo virš. Vladas Gečas-Tonis ir jo pavaduotojas Vladas Sungaila-Ramutis. Netrukus po K. Andriuškos-Linksmučio žūties laikinojo Šatrijos rinktinės vado pareigas prisiėmė Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Etmonas, o 1950 m. gruodį nauju rinktinės vadu tapo buvęs apygardos štabo virš. Ignas Čėsna-Vaidila (kt. slap. – Benamis, Vitolis, Žentas; buv. mokytojas, partizanas nuo 1948 m.; žuvo naktį į 1951 m. rugpjūčio 29 d. kartu su rinktinės štabo virš. Alfonsu Venckumi-Karuža, Ūkio skyriaus virš. bei rinktinės Karo lauko teismo pirmininku Petru Lileikiu-Girėnu ir dar dviem kovotojais); tuo metu visoje Šatrijos rinktinėje (1950 m. birželio 20 d. panaikinus LSSR apskritis ir valsčius, ji veikė Varnių, Telšių, Rietavo ir Plungės r. bei gretimuose Sedos, Mažeikių ir Šilalės r. pakraščiuose) buvo likę vos 40 kovotojų[59].

Žuvus I. Čėsnai, 1951 m. rugsėjį Šatrijos rinktinės vadu Etmonas paskyrė rinktinės štabo apsaugos būrio vadą Liudą Rekašių-Vėtrą, tačiau 1952 m. gegužės pradžioje jam buvo patikėtos kitos pareigos, o nauju rinktinės vadu tapo Žemaičių apygardos atskirosios Dubysos tėvūnijos (buv. Vytenio rinktinės) vadas Jonas Jankauskas-Audronis (ankstesni slap. – Griunvaldas, Algis; buvęs Tėvynės apsaugos rinktinės karys, partizanas nuo 1944 m.; nuo 1951 m. spalio – rinktinės teisėmis veikusios Dubysos tėvūnijos vadas); atskiroji Dubysos tėvūnija (veikė Užvenčio r.) tuo pat metu buvo pertvarkyta į Šatrijos rinktinės Audros tėvūniją, o rinktinės štabas persikėlė į Užvenčio r.

Po 1952 m. spalio–lapkričio mėn., kai MGB pajėgos sunaikino tris Šatrijos rinktinės būrius (kartu jie telkė 14 kovotojų), buvusioje Telšių aps. liko veikti tik V. Montvydo po I. Čėsnos žūties suformuotas rinktinės štabas ir ne daugiau kaip 20 paskutiniųjų rinktinės kovotojų. Minėtas štabas buvo sunaikintas tų pačių metų gruodžio 22–23 d.,– gruodžio 22 d. kaudamasis žuvo L. Rekašius-Vėtra ir buvo suimtas Jonas Vincas Petkevičius, o gruodžio 23 d. išduota J. V. Petkevičiaus į emgebistų rankas pateko ir Monika Alūzaitė-Aldona[60].

1953 m. kovo viduryje iš Irkutsko sr. į Lietuvą atvyko neva pabėgęs iš tremties, o iš tiesų MGB agentu (pseud. „Ochotnik“) užverbuotas Šatrijos rinktinės vado J. Jankausko-Audronio brolis Juozas. Kovo 19 d. Užvenčio r., viename šalia Daukintiškės k. esančiame vienkiemyje, įvyko ilgai nesimačiusių brolių susitikimas. Jonas tą dieną gimtadienį šventusiam broliui padovanojo pistoletą; vos gavęs ginklą, agentas tris kartus šovė į brolį. Po to skubiai pranešė MVD Kelmės r. skyriui, kad Audronis jau „likviduotas“. Tačiau karinė čekistinė grupė įvykio vietoje nustatė, kad Audronis buvo tik sužeistas ir iš vienkiemio išėjo. Kraujo pėdsakai čekistus atvedė prie Užvenčio r. Rūdiškių k. įrengto bunkerio. Atidarant liuką, trys bunkeryje buvę partizanai nusišovė. Žuvo Šatrijos rinktinės vadas, Žemaičių apygardos štabo narys Jonas Jankauskas ir du kiti priešpaskutinio rinktinės štabo (V. Montvydas jį suformavo apie 1953 m. pradžią) nariai – Petras Vasiliauskas-Žaibas (partizanas nuo 1950 m.; iki 1953 m. – apygardos štabo narys) bei Rima Lukšaitė-Kurapka (buv. gimnazistė, partizanė nuo 1949 m.; iki 1953 m. – apygardos štabo narė)[61]. Po šio įvykio eilinį kartą laikinojo rinktinės vado pareigas prisiėmęs V. Montvydas-Etmonas (žuvo 1953 m. rugpjūčio 23 d. prie Sietuvos upelio, jungiančio Lūksto ir Paršežerio ež.) ir vienintelis likęs gyvas rinktinės štabo narys, V. Montvydo adjutantas Bronius Alūza-Bedalis (žuvo kartu su V. Montvydu) vadovavo tiktai keliolikai partizanų, veikusių buvusios Telšių aps. pietuose ir pietvakariuose (po 1952 m. vasaros ir 1953 m. pradžios pertvarkymų Šatrijos rinktinei formaliai priklausė ir Kunigaikščio Žvelgaičio bei Kardo rinktinių likučiai, bet nuo 1953 m. pavasario V. Montvydas ryšio su jais nebeturėjo). 1953 m. gegužę šių rinktinės likučių vadu V. Montvydas paskyrė Povilą Bagdoną-Atlantą,– nors šis paskyrimas laikytinas greičiau simboliniu nei įprastiniu organizaciniu apygardos vado veiksmu (maždaug 9 iš paskutiniųjų rinktinės kovotojų Varnių apylinkėse slapstėsi dar ir 1954 m. pavasarį, tačiau beveik visi jie žuvo ar buvo suimti iki tų metų rudens; pats P. Bagdonas buvo suimtas 1954 m. spalio 23 d., KGB agentūrai jį apsvaiginus spec. preparatu). 

III. ŽEMAIČIŲ APYGARDOS ŠATRIJOS RINKTINĖS dokumentų sutvarkymas IR APYRAŠO SUDARYMAS

Šatrijos rinktinės dokumentai buvo konservuoti ir restauruoti Lietuvos centriniame valstybės archyve. Iš restauruotų dokumentų suformuotos 34 bylos ir sudarytas Lietuvos partizanų dokumentų kolekcijos Nr. K-5 Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės bylų apyrašas Nr. 6. Apyrašo dokumentų chronologinės ribos – 1947-1950 m. Parengta į apyrašą įrašytų bylų dokumentų rodyklė.

Apyrašas sudarytas vadovaujantis struktūriniu chronologiniu principu. Pirmosios į apyrašą įrašytos iš BDPS ir LLKS dokumentų suformuotos bylos, po jų – Vakarų Lietuvos srities, Žemaičių apygardos, Šatrijos rinktinės ir šios rinktinės rajonų bei kuopų dokumentų bylos, o paskutinės – iš tiksliai neidentifikuotų partizanų dokumentų ir ne partizanų organizacijų dokumentų suformuotos bylos. Šiose grupėse bylos susistemintos pagal dokumentų svarbą.

Daugumą apyrašo dokumentų sudaro Šatrijos rinktinės ir Žemaičių apygardos įsakymai bei nurodymai, partizanų raportai, Šatrijos rinktinės narių paskyrimo raštai, partizanų susirašinėjimo dokumentai, Žemaičių ir Kęstučio apygardų periodiniai leidiniai.

Didesnė dokumentų dalis spausdinti mašinėle, pasirašyti, sunumeruoti ir paženklinti gavimo spaudu. Daugumos dokumentų fizinė būklė patenkinama; didelė dalis dokumentų sunykę arba išlikę tik jų fragmentai.

Ateityje galimi apyrašo papildymai.

Šiek tiek su Šatrijos rinktinės istorija susijusių dokumentų dar yra fondo Nr. K-5 Žemaičių apygardos bylų apyraše Nr. 2; partizaninio judėjimo slopinimą Šatrijos rinktinės veikimo teritorijoje atspindinčių LSSR NKVD-KGB dokumentų daugiausia į fondo Nr. K-1 apyrašus Nr. 3, 16, 18, 15 ir 58 įrašytose bylose.

 


[1] Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pavadinimas 1935–1945 m.

[2] Įsteigta 1943 m. sausį; apygardos veikla apėmė Šiaulių, Telšių, Mažeikių, Kretingos ir Tauragės apskritis.

[3] Kasparas K., Lietuvos karas, Kaunas, 1999, p. 122, 123, 126.

[4] Lietuviškas karinis junginys (dar vadinamas „Žemaičių rinktine“), įsteigtas 1944 m. liepos pabaigoje. Jį sudarė du pėstininkų pulkai, suformuoti kaip Vermachto lauko žandarmerijos daliniai. Spalio mėn. per 100 rinktinės karių žuvo Sedos kautynėse, apie 1000 pasitraukė į Rytprūsius (ten iš jų buvo suformuotas vad. Lietuvių inžinerijos batalionas), o dar keli šimtai išsisklaidė priešo užnugaryje ir netrukus prisijungė prie partizanų arba sugrįžo į savo tėviškes.

[5] Ibid., p. 238.

[6] 1945 m. kovo pabaigoje LLA Šiaulių apygardos vadas J. Venclauską paskyrė Vilko rinktinės vadu, bet pastarasis balandžio pradžioje buvo suimtas net nepradėjęs eiti rinktinės vado pareigų.

[7] Ibid., p. 211.

[8] Ibid., p. 211, 249, 261.

[9] Vok. Neuhof,– kaimas į šiaurę nuo Tepliuvos m. (dabartinio Rusijos Federacijos Karaliaučiaus sr. Gvardejsko m.).

[10] Nacių Vokietijos karinės žvalgybos žinyba. Po 1944 m. liepos atentato prieš A. Hitlerį Abvero funkcijas perėmė SD (iš vok. Sicherheitsdienst – „saugumo tarnyba“), t.y. buvusi nacių partijos saugumo tarnyba, kuri nuo 1937 m. veikė kaip svarbiausias Trečiojo reicho politinio sekimo, žvalgybos ir kontržvalgybos organas.

[11] Vok. „Šiaurės ašigalio tarnyba“. Nuo 1944 m. spalio pabaigos veikė įvairiose kt. tuometinės Vokietijos vietose.

[12] Vok. Allenstein,– miestas buv. Rytprūsių pietinėje dalyje; dabar – Olštinas (Lenkija).

[13] Apie 1945 m. balandžio pabaigą dalis Kubiliaus grupės narių persikėlė į kitą, prie Paburgės ež. įrengtą bunkerį.

[14] Šertvytis A., Laisvės keliu (atsiminimai) //Laisvės kovų archyvas (toliau išnašose – LKA), 18/1996, p. 252–254, 259; Kasparas K., Į Tėvynę – iš dangaus, ibid., p. 17.

[15] Suimtas 1945 m. balandžio 2 d., sušaudytas 1946 m. vasario mėn.

[16] Kasparas K., Lietuvos karas, p. 338.

[17] 1947 m. spalio pabaigoje Šiaulių aps. vakarinės dalies pagrindu sudaryta Kuršėnų apskritis.

[18] Ši rinktinė LGP Šiaulių apygardai priklausė tik nominaliai.

[19] Trečiojo reicho saugumo tarnyba (žr. 10-ą išnašą).

[20] Kasparas K., op. cit., p. 337–338.

[21] Raudonis L., Žemaičių Legiono štabas. A.Kubiliaus grupė ir Markulio tinklai //LKA, 15/1995, p. 276.

[22] Kasparas K., Lietuvos karas, p. 341–342.

[23] Ibid., p. 272.

[24] Ibid., p. 272–275.

[25] T.y. Lietuvos partizanų junginių įskaitos.

[26] Ibid., p. 391, 394.

[27] Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B., Lietuvos partizanai 1944–1953 m., Kaunas, 1996, p. 357.

[28] Kasparas K., Lietuvos karas, p. 496; LSSR MGB 2-N valdybos 1 skyriaus 1950 07 pažyma apie Žemaičių apygardos štabą, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 138, l. 9; Žemaičių legiono vado 1945 10 05 įsakymas Nr. 1, ibid., ap. 58, b. P-18502-li, T. 4, l. 91.

[29] Kasparas K., op. cit., p. 496.

[30] 1945 m. vasario–rugpjūčio mėn. veikė kaip LLA Šiaulių apygardos Margio rinktinė, rugsėjo–spalio mėn. – kaip LLA Žemaičių legiono Margio rinktinė.

[31] Žemaičių legiono vado 1945 10 05 įsakymas Nr. 1, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-18502-li, T. 4, l. 91.

[32] Kasparas K., Lietuvos karas, p. 493.

[33] LSSR MVD kovos su banditizmu valdybos 1946 04(?) pažyma apie agentūrinę bylą „Žemajtijcy“, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 198, l. 100.

[34] Starkauskas J., Stribai //LKA, 17/1996, p. 121–122.

[35] Girnius K.K., Partizanų kovos Lietuvoje, Vilnius, 1990, p. 219.

[36] Kasparas K., op. cit., p. 440.

[37] Gaškaitė N. ir kt., op. cit., p. 357.

[38] Lietuvių antisovietinio pogrindžio organizacija, įsteigta 1946 m. pradžioje; vad. „išplėstinę LTT“ sudarė daugiausia didžiųjų Lietuvos miestų inteligentai.

[39] Suimtas 1946 m. kovo 16 d., sušaudytas 1947 m. vasario pabaigoje.

[40] Kasparas K., op. cit., p. 492.

[41] 1947 m. spalio pabaigoje Telšių aps. vakarinės dalies pagrindu buvo sudaryta Plungės aps. (1948 m. pabaigoje Plungės aps. pietinė dalis savo ruožtu atiteko tuomet sudarytai Rietavo aps.).

[42] Žemaičių apygardos vado 1945 05 25 įsakymo Nr. 10 vertimas į rusų k., LYA, f. K-1, ap. 3, b. 199, l. 130, 132; Kasparas K., op. cit., p. 492–493.

[43] LSSR MGB 2-N valdybos 2 skyriaus 1947 05 pažyma apie Šatrijos rinktinės štabą, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 199, l. 10; LSSR MGB 2-N valdybos 1947 05 pažyma apie LLA Žemaičių apygardą, ibid., l. 20.

[44] MVD–MGB legendizuota „pogrindžio organizacija“, „veikusi“ 1947 m. sausio – 1948 m. rugpjūčio mėn. Nepainioti su Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžiu (veikė 1946 m. birželio – 1948 m. vasario mėn., nuo 1947 m. vasaros vadintas „Bendruoju Demokratiniu Lietuvos Sąjūdžiu“; 1948 m. birželio pabaigoje atkurtas kaip „Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio Organizacija“,– pastaroji 1948 m. lapkričio – 1949 m. vasario mėn. vėl vadinta „BDPS“).

[45] Buvęs provincijos gydytojas. Hitlerinės okupacijos laikotarpiu tapo LLA nariu, nuo 1944 m. vadovavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedrai. 1945 m. liepą suimtas ir užverbuotas NKGB agentu.

[46] Raudonis L., op. cit., p. 285–286; Pabaltijo karinės apygardos karinio prokuroro 1956 12 31 priežiūrinis protestas dėl Antano Kazlausko ir kt. septynių asmenų baudžiamosios bylos, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-18502-li, T. 5, l. 127.

[47] LSSR MVD [Telšių] oper. grupės Nr. 1 1946 11 ar 1946 12 ataskaita apie darbą tiriant LLA Žemaičių apygardos štabo veiklą, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 198, l. 61.

[48] Nenustatyto LSSR MGB padalinio (Telšių oper. grupės?) 1948 04 ataskaitos apie MGB organų kovą su Lietuvos partizanais fragmentas, ibid., b. 199, l. 110.

[49] Raudonis L., op. cit., p. 286.

[50] LSSR MGB Telšių oper. grupės ataskaita apie 1947 06 10 – 06 20 atliktą darbą, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 199, l. 82.

[51] Šatrijos rinktinės vado 1947 10 23 įsakymo Nr. 4 vertimas į rusų k., LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1716, l. 40; LSSR MGB 2-N valdybos 2 skyriaus 1947 05 pažyma apie Šatrijos rinktinės štabą, ibid., b. 199, l. 11–12; LSSR MGB Telšių aps. skyriaus 1948 05(?) pažyma apie LLA Šatrijos rinktinės štabo vadovybę, ibid., l. 101–102.

[52] Oficialiai į MGB legendizuotą „Lietuvos BDPS“ Žemaičių apygarda „priimta“ 1947 m. liepos pabaigoje.

[53] Slap. – Jūra. Veikė 1948 m. gegužės – 1953 m. sausio mėn. Vienijo Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardas.

[54] Įsteigtas 1949 m. vasario mėn. Vienijo 3 partizanų sritis ir kartu 9–6 partizanų apygardas; sunaikintas 1953 m.

[55] Pavyzdžiui, 1947 m. spalio pabaigoje K. Juozaitis kažkuriame Telšių aps. kaime pasivedęs į pamiškę nušovė rinktinės štabo Operacinio skyriaus virš. bei rinktinės Karo lauko teismo pirmininką Z. Tomkų-Žygimantą – už tai, kad šis prieš kurį laiką bandė užsistoti kitą K. Juozaičio nemalonėn patekusį rinktinės štabo narį.

[56] Raudonis L., op. cit., p. 289; LSSR MGB Telšių aps. skyriaus 1948 05(?) pažyma apie LLA Šatrijos rinktinės štabo vadovybę, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 199, l. 98.

[57] Gaškaitė N. ir kt., op. cit., p. 356–357; LSSR MGB 2-N valdybos 1 skyriaus 1950 07 pažyma apie Žemaičių apygardos štabą, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 138, l. 11.

[58] Gaškaitė N. ir kt., op. cit., p. 357.

[59] LSSR MGB 2-N valdybos 1 skyriaus 1951 01 26 pažyma apie Žemaičių apygardos partizanų junginius, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 138, l. 40; LSSR MGB Varnių r. skyriaus 1951 04 20 pažyma apie rajone veikiančias partizanų grupes, ibid., l. 45–46.

[60] LSSR valstybės saugumo ministro gen.mjr. Kondakovo 1953 01 08 ataskaitinis pranešimas apie Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės sunaikinimą, ibid., b. 133, l. 42–43.

[61] LSSR vidaus reikalų ministro gen.mjr. Kondakovo 1953 03 23 ataskaitinis pranešimas apie Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo sunaikinimą, ibid., l. 45–46.  

 


 

Informaciją atnaujino: Linas Liauksminas, LYA
Informacija atnaujinta: 2016-05-27 13:57