LIETUVOS PILYS IR PILIAKALNIAI

Panemunės (Vytėnų) pilis

 

Panemunės pilies rytinėje parko dalyje stovinti koplytėlė
(VAA. F.5, b.4951, l.24)

 

Parko ir penktojo tvenkinio vaizdas iš pietvakarinio Panemunės pilies bokšto
(VAA. F.5, b.4951, l.26)

 

Pirmojo tvenkinio fragmentas ir Panemunės pilies rytinis bokštas
(VAA. F.5, b.4951, l.33)

          Seniausias Panemunės dvaro paminėjimas žinomas iš dingusios 1554 m. Žemaičių žemės teismo knygos. Tai įrašas apie Stankevičių-Bielevičių turto dalybas. Nuo XVIII a. pab. šis dvaras tapo LDK didikų Gelgaudų rezidencija, todėl jį imta vadinti Gelgaudų pilimi. Po 1831 m. sukilimo pilis buvo vadinama Zamkaus (Zomkaus) vardu. Po Antrojo pasaulinio karo šioje vietovėje ėmė kurtis Vytėnų kaimas; galiausiai kaimo pavadinimas prigijo ir piliai.
          1595-1753 m. Panemunės dvaras buvo vengrų kilmės didikų Eperješų tėvonija. Senosios Stankevičių-Bielevičių sodybos vietoje, ant tvenkinių juosiamos kalvelės, 1604-1610 m. buvo pastatyta pilis. Anksčiau prie tvenkinių būta ir malūnų. Janušo Eperješo pastatyta mūrinė pilis – tipiška XVII a. pr. rezidencija su gynybiniais įrengimais ir ūkiniais pastatais. Pilį iš šiaurės, rytų ir pietų juosė penki tvenkiniai, pro kuriuos vedė du keliai į pilį – pagrindinis iš šiaurės ir ūkinis iš šiaurės vakarų. Nuo pietinio pilies išėjimo laiptais buvo galima nusileisti prie Nemuno. Į šiaurę nuo pilies driekėsi didžiulis parkas. Jo formavimosi pradžia greičiausiai galima laikyti XVII a. pr.
          1753-1759 m. Panemunės pilis priklausė Gulbinų seniūnui baronui pulkininkui Leonui Igelstromui, 1759-1831 m. tapo LDK didikų Gelgaudų rezidencija. Antanui Gelgaudui 1783 m. tapus Žemaičių seniūnu, pradėta pilies rekonstrukcija – iki tol buvusi apleista pilis pertvarkyta klasicistiniu stiliumi, pietinis jos išėjimas užmūrytas, laiptai nugriauti, o parkas pertvarkytas iš naujo. Rekonstrukcijos metu pietinio korpuso viduryje vienas langas paverstas išėjimu, o buvęs išėjimas pietinio korpuso rytiniame gale rekonstruotas, kad būtų galima patekti tiesiai į parką. Antrajame pietinio korpuso aukšte įrengtos erdvios svetainės langai taip pat išeina į parką.
          XVIII a. pab. sudarytame visų pilies ir dvaro žemių plane randame pažymėtą pilį ir kai kuriuos pastatus. Parko teritorija išskiriama ir dvaro žemių parceliacijos plane, sudarytame 1922 m. vykdant žemės reformą. 1828 m. aprašyme minima rezidencija, sodai, daržai, apynynas, alaus darykla, malūnas, oranžerija, žvėrynas. Po 1831 m. sukilimo pilis ir dvaras buvo sekvestruoti. Naujuoju jų savininku tapo Vilniaus valdinė palata. 1867 m. apleistas dvaras grąžintas Gelgaudų turto paveldėtojui Puslovskiui, kuris valdė jį iki 1925 m., bet niekuo nesirūpino. Nuo XIX a. pab. pilis jau nebuvo rezidencinės paskirties. Visi sklypai, išskyrus Nr. 67 (su pilimi), pagal dvaro žemės parceliacijos planą buvo išdalinti savanoriams. Dvaro centras ir pilies griuvėsiai su parku atiteko kunigui A. Petraičiui; po jo mirties – vienuoliams saleziečiams, kurie bent laikinai rūpinosi pilimi ir parku. Greičiausiai tada į pietryčius nuo pilies, ant pailgos kalvos, buvo pastatyta ir koplytėlė. Virš koplytėlės įėjimo lotyniškai ir lietuviškai užrašyta: „Atlygink, Viešpatie, ištikimiems ir geraširdžiams“. 1935 m. pilis buvo perleista Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, o 1938 m. pradėta jos restauracija. Pilies parką imta tvarkyti tik 1959 m.
          Panemunės (Vytėnų) pilis statyta renesansiniu stiliumi su gotikos elementais. XVII a. vid. ji įgijo baroko elementų, o po 1783 m. buvo pertvarkyta klasicistiniu stiliumi. Yra išlikusių XIX a. vid. pilies graviūrų.    

          Naudoti šaltiniai:
          1. Baliulytė I. Panemunės (Vytėnų) pilies parkas. Istoriniai tyrimai. V., 1989.

____________________