Lietuvoje netyla diskusijos dėl valstybinių nedarbo dienų gausos. Todėl įdomu palyginti, kiek nedarbo dienų būta nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje.

          Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas beveik prieš šimtmetį sukurtas dokumentas – 1920 m. rugsėjo 15 d. ministro pirmininko K. Griniaus raštas Užsienio reikalų ministerijai dėl valstybinių įstaigų nedarbo dienų.

          Lygindami šį sąrašą su dabartiniu, pastebime, kad yra ir panašumų, ir skirtumų.

          Valstybinės šventės – Vasario 16-oji ir Gegužės 1-oji tebešvenčiamos iki pat šių dienų. Savaime suprantama, 1920 m. sąraše negalėjo būti pažymėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – Kovo 11-oji. Ši šventė bei Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena Liepos 6-oji yra švenčiamos tik nuo 1991 m. Sąraše nerasime ir Motinos dienos, nes pirmasis gegužės sekmadienis oficialiai pradėtas švęsti tik 1928 m. Nepaminėta ir Tėvo diena, kuri valstybine švente Lietuvoje paskelbta 2008 m.

          Į akis krenta Bažnyčios švenčių gausa, dalis jų švenčiamos iki šiol. Verta pastebėti, kad įvairių diskusijų sukėlęs sprendimas nuo 2003 m. nedarbo diena paskelbti Rasos ir Joninių dieną taip pat susijęs su istorine tradicija. Ši data minima ir 1920 m. sąraše. Vis dėlto yra ir švenčių, kurios dabartinėje Lietuvoje minimos, tačiau tomis dienomis dirbama – tai Trys karaliai, Šv. Kazimiero, Šv. Juozapo dienos, Šeštinės ir Devintinės, Šv. Petro ir Povilo diena bei Nekalto Švč. Mergelės Marijos prasidėjimo diena.

          Nemažai švenčių ir minėtinų dienų, sovietmečiu uždraustos, sugrįžo į mūsų gyvenimą tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tad švęsdami šventes, prisiminkime istoriją ir puoselėkime tradicijas.