Paroda ,,Sveikatos apsauga Kauno gubernijoje“

    Paroda ,,Sveikatos apsauga Kauno gubernijoje“ pristato Kauno apskrities archyve saugomus dokumentus iš XIX a. –XX a. pr. Tai: Kauno gubernijos gydymo valdybos         (I-474), Kauno gailestingųjų seserų ligoninės (I-509), Kauno gubernijos miestų ligoninių   (I-423), Kauno gubernijos choleros komiteto (I-344), Kauno gubernijos Telšių, Šiaulių, Panevėžio apskričių visuomenės sveikatos komitetų (I-425, I-426, I-442) fondų dokumentai. Parodoje demonstruojami Kauno gubernijos gydymo valdybos, choleros komiteto posėdžių protokolai, medicinos tarnautojų sąrašai, ataskaitos ir suvestinės apie epidemines ir infekcines ligas, jų gydymo būdus, apie miestų ir apskričių ligoninių, karo ir kalėjimų ligoninių darbą, ligonių skaičių, skiepijimą nuo raupų, naujų vaistinių atidarymą ir jų veiklą. Ypatingą vietą parodoje užima gydytojų, felčerių, vaistininkų mokslo baigimo diplomai ir liudijimai, tarnybos dokumentai.

            Medicinos istorijos tyrinėtojai teigia, kad medicinos pagalba XIX a. buvo nepatenkinama, ji buvo ribota ir prieinama tik nedaugeliui turtingų žmonių. Tik XIX a. pabaigoje pradėta kurti šiuolaikinė medicinos pagalbos sistema.

            XIX a. pr. gydytojų buvo mažai, daugiausia užsieniečiai, gyvenantys didžiuosiuose miestuose ir tik labai retai miesteliuose. Padėtis ėmė keistis, kai gydytojai buvo pradėti rengti Vilniaus universiteto Medicinos skyriuje. Dalis gydytojų dirbo valdiškoje tarnyboje apskričių ir gubernijų miestų gydytojais, bet apkrauti teismo ekspertizės ir biurokratiniu darbu ligonių gydymui mažai galėjo skirti laiko, kita dalis gydytojų dirbo ligoninėse. Dalis gydytojų vertėsi privačia praktika, jų paslaugos buvo brangios. Nors Vilniaus universitetas, vėliau Medicinos ir chirurgijos akademija, kasmet paruošdavo jaunų gydytojų, lietuviškose gubernijose jų nebuvo daug. 1849 m.visoje Vilniaus gubernijoje buvo 65 gydytojai, iš jų 46 valstybinėje tarnyboje (Vilniuje – 27) ir 19 vertėsi privačia praktika (Vilniuje-11). Po dešimties metų, t.y. 1859 m., gydytojų skaičiumi buvo beveik toks pat -68. Iš jų valdiškoje tarnyboje -42 (Vilniuje - 25), privačia praktika vertėsi 25. Kauno gubernijoje 1857-1858 m. gydytojų buvo šiek tiek daugiau – 82, iš jų 43 dirbo privačiai.

          Medicinos paslaugas teikė felčeriai, barzdaskučiai, vaikus nuo raupų skiepijo specialiai apmokyti skiepytojai, patarimų buvo kreipiamasi į vaistininkus. Gimdančioms moterims pagalbą suteikdavo specialų išsilavinimą įgijusios pribuvėjos. 1857-1858 m. visoje Kauno gubernijoje buvo 18 pribuvėjų ( iš jų 10 – privačiai praktikuojančių).

          Gydytojų paslaugomis galėjo naudotis tik pasiturintys gyventojai. Beveik visi valstiečiai gydėsi patys arba pagalbos prašydavo žiniuonių, į gydytojus kreipdavosi tik ypatingu atveju. Savo valstiečiams medicinos pagalbą teikė jų dvarininkai, išlaikydavo gydytojus ir aprūpindavo vaistais iš dvarų vaistinėlių. Valstybiniais valstiečiais rūpinosi valstybė, išlaikydama gydytojus, felčerius, valstiečių ligonines.

          Lietuvos miestuose XIX a. pradžioje veikė špitolės, Kaune iš prieglaudų buvo sukurtos dvi vienuolių prižiūrimos ligoninės, 1837 m. jau veikė ligoninė.

          Carinė valdžia pirmiausia steigė karo ligonines, jos buvo kuriamos visuose gubernijų ir apskričių centruose, prie kalėjimų veikė kalėjimų ligoninės. Nuo 1843 m. visuose apskričių centruose pradėtos kurti valstybės išlaikomos miestų ligoninės, tačiau jos buvo nedidelės, dažniausiai turėjo 20 lovų. 1858 m. Kauno gubernijoje veikė 7 miestų ligoninės Kaune, Novoaleksandrovske, Panevėžyje, Raseiniuose, Šiauliuose, Telšiuose, Vilkmergėje. Miesto ligoninėse nemokamai buvo gydomi tik dvasininkai ir visiški neturtėliai, o už privačių ir valstybinių valstiečių, miestiečių ar vienkiemininkų gydymą turėjo mokėti jų bendruomenės arba jie patys. Žydai dar turėjo savo ligonines Kaune ir Vilkmergėje. Savo valstiečių ligonines buvo įkūrę kai kurie stambūs dvarininkai: tokios ligoninės veikė Šiaulių ekonomijoje (Grudžiuose, Joniškyje, Šiauliuose, Ginkūnuose, Žagarėje ir kt.), Joniškėlyje, Biržuose, Jurbarke, Kretingoje, Plungėje ir Rietave.

          Lietuvos gyventojų sveikatos apsauga ėmė gerėti tik XIX a. pabaigoje, kai išsiplėtė ligoninių tinklas, pagausėjo gydytojų, medicina padarė reikšmingų atradimų. Pagal 1887 m. Kaimo medicinos įstatymą už valstiečių mokamus mokesčius buvo kuriamos nedidelės (10 vietų) kaimo ligoninės Ariogaloje, Eržvilke, Gruzdžiuose, Kėdainiuose, Paberžėje, Plungėje, Rozalime, Sedoje ir kitur, kitose vietose atidaryti priėmimo kambariai ir felčerių punktai. Išaugo ligoninių skaičius miestuose, buvo kuriamos specializuotos ligoninės. 1903m. Vilniaus gubernijoje jau buvo 73 ligoninės (2057 lovos), o 1911 m. jų skaičius dar padidėjo iki 76 (2424 lovos), Kauno gubernijoje – 68 ligoninės (747 lovos), o 1911 m. 69 (807 lovos). Kaimo medicinos tinklo ligoninėse gydymas buvo nemokamas, miestų, taip pat privačiose ligoninėse gydėsi daugiausia pasiturintys žmonės. Nemokamai, t.y. savivaldos lėšomis, buvo gydomi tik asmenys, neturintys pajamų šaltinio.

          XX a. pradžioje buvo keliskart didesnis ir medicinos darbuotojų skaičius, jis toliau augo. 1903 m. Vilniaus gubernijoje dirbo 194 gydytojai, 453 felčeriai ir 126 pribuvėjos, o 1911 m. jų jau buvo 241 gydytojas (iš jų 12 moterų). 382 felčeriai, 244 pribuvėjos, 141 dantistas ir dantų gydytojas. Kauno gubernijoje 1903 m. dirbo 189 gydytojai, 244 felčeriai, 71 pribuvėja, o 1911 m. - 186 gydytojai, 186 felčeriai, 115 akušerių, 84 dantų gydytojai ir dantistai. Oficialiosios statistikos duomenimis Vilniaus ir Kauno gubernijose 1903 m. 10 tūkst. gyventojų teko 1,1 gydytojo. 1911 m. viena pribuvėja Vilniaus gubernijoje aptarnavo beveikt 4 tūkst., Kauno – beveik 8 tūkst. moterų.

          XIX a. antrojoje pusėje gana sparčiai steigėsi naujos vaistinės: 1863 m. Vilniaus gubernijoje buvo 26 , Kauno - 29 vaistinės, o 1893 m. Vilniaus gubernijoje buvo 69 vaistinės ir 18 vaistų parduotuvių, prekiaujančių patentuotais vaistais, Kauno gubernijoje – 106 vaistinės, o 1911 m. Vilniaus gubernijoje jau buvo 85 vaistinės ir 194 vaistų parduotuvės, 1912 m. Kauno gubernijoje - 132 vaistinės ir jų skyriai.

          XIX a. laimėjimu galima laikyti prasidėjusią kovą su ligomis ir epidemijomis. Viena iš baisiausių Lietuvoje XIX a. siautėjusių epidemijų buvo choleros epidemija. Tai buvo nauja, iki tol nežinoma liga, medikams buvo neaiški jos kilmė, plitimo mechanizmas, jie nežinojo, kaip šią ligą gydyti. Lietuvoje choleros epidemija pirmą kartą kilo 1831 metais. Ją užnešė Rusijos kariuomenė, atvykusi malšinti sukilimo. Vilniaus gubernijoje susirgo     14 646 žmonės, mirtingumas siekė 43,3 proc. Labiausiai liga plito miestuose ir miesteliuose, itin daug mirė žydų tautybės žmonių, kurie gyveno nepaprastai susigrūdę ir užsikrėsdavo vienas nuo kito.

          1846 - 1849 m. kareiviai vėl užnešė ligą į lietuviškąsias gubernijas. Choleros epidemijos kilo 1852-1856 m., 1866 m., silpna 1867 m. ir itin stipri 1871 metais. Žmonių, mirtingumas siekė beveik 39 procentus.

           1883 m. buvo surastas choleros vibrionas, paaiškėjo ligos sukėlėjas ir jos plitimo būdai. Pagrindinis dėmesys atkreiptas į sanitarinių sąlygų gerinimą ir higienos normų laikymąsi. Susirgimų cholera dar būta 1893 m. ir 1905 m., tačiau didelių mastų liga niekada nebepasiekė.

           Grėsmingos buvo ir raupų epidemijos. Jau XVIII a. pabaigoje, kai tik 1796 m. anglų gydytojas Edwardas Jenneris atrado skiepus nuo raupų, Lietuvoje imta sporadiškai skiepyti vaikus nuo šios ligos. 1808 – 1831 m. Vilniuje veikė Vakcinacijos institutas, kuriame nemokamai galėjo pasiskiepyti visi norintys, pagaminta vakcina buvo siunčiama į periferijas, kur gydytojai ir skiepyti apmokyti žmonės galėjo paskiepyti už nedidelę kainą. Nuo 1815 m. skiepijimui ėmė vadovauti valdžia. Įkurti Skiepų komitetai, kurie rūpinosi, kad vaikai būtų paskiepyti nuo raupų. XIX a. pradžioje skiepijosi tik norintys. Vėliau privalomai buvo skiepijami visi vaikai. Pavyzdžiui, 1857 m. vien Kauno gubernijoje paskiepyta beveik 17 tūkst. vaikų. Naudota skiepų vakcina laikui bėgant tapo neefektyvi, imunitetą įgijo mažiau nei pusė paskiepytųjų. Todėl raupų epidemijos nesiliovė. 1886 m. Vilniuje buvo įsteigta Raupų skiepų veršidė. Mirtingumas nuo raupų 1889 m. buvo 27,7 proc., 1891 m. -24,6 proc., 1892 m.-18,8 procento. Gana didelės raupų epidemijos Kauno gubernijoje kilo 1900, 1901 m. Situacija pasikeitė tik XX a. pradžioje, kai, augant pasitikėjimui skiepais, skiepijosi vis daugiau kaimo žmonių.

          Dėmėtosios ir vidurių šiltinės epidemiją užnešė Napoleono armija. Dėmėtosios šiltinės epidemijos (ir dizenterija) siautėjo 1821 ir 1848 m., taip pat 1855 ir 1856 m., kai prie choleros ir dizenterijos epidemijų prisidėjo badas. 1868 m. epidemijos metu Kaune susirgo 1840 žmonių, Panevėžyje – 1900, kitose Kauno gubernijos apskrityse vidutiniškai po 1400 žmonių. Dar ir XIX a. pabaigoje, ir XX a. pradžioje sergamumas vidurių šiltine buvo palyginti labai didelis, nors mirtingumas nuo ligos mažėjo. Šių ligų plitimą stabdė sanitarinės būklės gerinimas, griežtesnė vandens kokybės kontrolė ir apskritai žmonių gyvenimo sąlygų gerėjimas.

          Neretai su choleros ir šiltinės epidemijomis plito dizenterija, infekcinės ligos – difteritas, skarlatina, tymai, vėjaraupiai, kokliušas, kiaulytė ir kt., kuriomis daugiausia sirgo ir mirdavo vaikai. Šių ligų sukėlėjai buvo nežinomi, gydomi tik ligų simptomai. XIX a. pabaigoje grėsmingai plito tuberkuliozė. XIX a. 9-ajame dešimtmetyje buvo surasti daugelio infekcinių ligų sukėlėjai, todėl buvo galima sėkmingiau šias ligas gydyti, imtis profilaktikos priemonių.

          Lietuvos gyventojai sirgo daugybe kitų ligų, tai - įvairios virusinės ir kvėpavimo takų , reumatinės ligos, akių ligos, nuo kurių neretai apakdavo. Manyta, kad šių ligų priežastis ne tik dūminės pirkios, bet ir nepalankus drėgnų vietų mikroklimatas. Daug žmonių mirdavo nuo plaučių ligų. Dėl labai blogų sanitarinių sąlygų, taip pat elementarių higienos įgūdžių stokos masiškai plito niežai, įvairūs dermatitai ir kitos odos ligos, garsusis kaltūnas (galvos plaukų ir odos liga, kurios priežastis – asmens higienos stoka); beveik visi žemutinių visuomenės sluoksnių vaikai ir suaugusieji turėjo kirmėlių. Palyginti daug sirgo sifiliu ir kitomis venerinėmis ligomis, ypač gyvenantieji miestuose, miesteliuose, karinių įgulų dislokacijos vietose, palei didžiuosius kelius.

          XX a. pradžioje medicinos personalo ir ligoninių bei lovų jose nepakako, o dėl gana aukštų medicinos paslaugų kainų jos laisvai prieinamos buvo tik nedaugeliui Lietuvos gyventojų. Dauguma kaimo gyventojų ir toliau, kaip ir XIX a. pradžioje, gydėsi patys, geriausiu atveju vadovaudamiesi kaimo žolininkų , o blogiausiu – visokių keliaujančių apsišaukėlių „daktarų“ patarimais. Tačiau, palyginti su XIX a. pradžia ar viduriu, poslinkiai buvo dideli, ypač turint mintyse medicinos mokslo laimėjimus, kurie leido sėkmingai diagnozuoti ir gydyti daugelį ligų. Be to, visuomenės sanitariniu ir medicininiu švietimu XX a. pradžioje ir ypač po 1905 m., kai atsirado daugiau legalios visuomenės veiklos galimybių, rūpinosi visų Lietuvos tautų visuomeninės organizacijos ir spauda.

          Panaudota literatūra: Lietuvos istorija. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia. VIII tomas, I dalis. Vilnius, 2011.

Miesto policijos ir zemskinio teismo nurodymai dėl įvairių asmenų priėmimo į Kauno gailestingųjų seserų ligoninę. 1837-1838 m.

KAA. F. I-509, ap. 1, b. 1, l. 278, 283.

Kauno miesto gydytojų, felčerių ir barzdaskučių sąrašas. 1852 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 238, l. 25-26.

Liudijimas, išduotas G. Rozenblatui apie medicinos žinių įgijimą Kauno žydų ligoninėje. 1852 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 238, l. 9.

Vilniaus medicinos chirurgijos akademijos gydytojo diplomas, išduotas J. Markievič.

1842 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 80, l. 1.

Sankt Peterburgo medicinos chirurgijos akademijos diplomas, išduotas K. Gerle.           1858 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 708, l. 83.

Gydytojo N. Daugėlos sutartis su Telšių ir Šiaulių apskrities dvarininkais dėl valstiečių sveikatos priežiūros. 1846 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 85, l. 6, 6 v., 9.

Telšių vyskupo J. Gintilos pasirašyta rekomendacija apie gydytojo N. Daugėlos darbą kunigų seminarijoje. 1846 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 85, l. 7, 7 v.

Kėdainių apskrities bajorų mokyklos prižiūrėtojo raštas Kauno gubernijos gydymo valdybai dėl mokyklos gydytojo F. Jankovskio asmens dokumentų atsiuntimo. 1852 m.

KAA. F. I-474 ap.1, b. 185, l. 6, 6 v.

Teismo ekspertizės aktas mirties priežasčiai nustatyti. 1846 m.

KAA. F. I-474 ap.1, b. 68, l. 106, 106 v.

Kauno gubernijos gydytojų abėcėlinis sąrašas. 1862 m.

KAA. F. I-474 ap.1, b. 585, l. 69-71.

Kijevo universiteto gydytojo diplomas, išduotas D. Kovalskiui. 1865 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 54, l. 1.

Vilkmergės (Ukmergės) apskrities ispravniko pranešimas Kauno gubernijos valdybai apie gydytoją L.Chirurgą, kuris, neturėdamas leidimo medicininei praktikai, gydė žmones. 1885 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 1187, l. 29, 29 v.

Kauno gubernijos gydytojų abėcėlinis sąrašas. Dokumento fragmentas. 1886 m.

KAA. F. I-474 ap.1, b. 1277, l. 89, 93, 97 v.

Gydytojo K. Slieko prašymas Kauno gubernijos gydymo skyriaus inspektoriui dėl priėmimo į darbą Panevėžio miesto ligoninėje. 1906 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 97, l. 1.

Lozanos universiteto medicinos daktarės Š. L. Rabinovič diplomas. 1912 m.

KAA. F. I-474, ap. 2, b. 53, l. 3.

Charkovo universiteto dantų gydytojo diplomas, išduotas E. P. Braždis. 1907 m.

KAA. F. I-474 ap. 3, b. 548, l. 1.

Šiaulių dantų gydytojos M. Kokšto kabineto apžiūros aktas. 1911 m.

KAA. F. I-474 ap.3, b. 560, l. 16-17.

Gydytojo R. Šliupo tarnybos lapas. Dokumento fragmentas. 1913 m.

KAA. F. I-474, ap. 2, b. 68, l. 2, 2 v., 3.

Kauno miesto ligoninės gydytojo A. Hagentorno tarnybos lapas. Dokumento fragmentas. 1913 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 28, l. 1 v., 2.

VRM Medicinos departamento pranešimas Kauno gubernijos gydymo valdybai apie dvarininko M. Daunoro patvirtinimą felčerio pareigoms. 1847 m.

KAA. F. I-474 ap. 1, b. 99, l. 9.

Raseinių apskrities I-os apylinkės kaimo gydytojo žinios apie felčerių darbines ir moralines savybes. 1890 m.

KAA. F. I-474 ap. 1, b. 1476, l. 8, 8 v.

Felčerio A. Dobrovolskio tarnybos bylos dokumentas - Telšių miesto mokyklos pagyrimo raštas. 1909 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 164A, l. 29.

Felčerio A. Dobrovolskio tarnybos bylos dokumentas - Vilniaus felčerių mokyklos pagyrimo raštas. 1914 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 164A, l. 27.

Vilniaus universiteto pribuvėjos atestatas, išduotas J. Guščiovai. 1829 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 31, l. 1.

Kauno gubernijos pribuvėjų sąrašas. 1844 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 44, l. 15, 15 v.

Kauno gubernijos pribuvėjos J. Mickevič  žinios apie gimusius kūdikius 1858 m. vasario mėn.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 466, l. 2.

Žinios apie gimusius kūdikius Telšių apskrityje 1864 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 664, l. 158 v., 159.

Žinios apie gimusius ir mirusius kūdikius Kauno mieste 1864 metais.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 664, l. 162.

Vilniaus gubernijos akušerių mokyklos kaimo pribuvėjos atestatas, išduotas

J. Sozanenko. 1892 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 962, l. 3.

Novoaleksandrovsko (Zarasų) miesto ligoninės veiklos ataskaita už 1856 metus. Dokumento fragmentas.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 419, l. 29.

Panevėžio apskrities gydytojo ataskaita už 1859 metus. Dokumento fragmentas.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 496, l. 36, 37 v., 37.

Kauno žydų ligoninės globėjų prašymas dėl nemokamo neturtingų ligonių aprūpinimo vaistais. 1865 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 676, l. 1, 1 v., 2.

Kupiškio kaimo ligoninės inventorius. Dokumento fragmentas. 1878 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 1078, l. 66 v., 67.

Kauno miesto ligoninės tarybos sprendimas dėl ligoninės išlaidų 1913 metams.

KAA. F. I-423, ap. 1, b. 26, l. 91, 91 v., 92.

Skuodo ligoninės projektas. 1832 m.

KAA. F. I-473, ap. 2, b. 199, l. 1.

Kauno miesto ligoninės išplėtimo projektas. 1891 m.

KAA. F. I-473, ap. 2, b. 43, l. 1.

Panevėžio miesto ligoninės projektas (b. d.).

KAA. F. I-473, ap. 2, b. 134, l. 1.

Vilkmergės (Ukmergės) karo ligoninės žinios apie ligonius. Dokumento fragmentas. 1847 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 105, l. 80.

Kariuomenės naujokų sveikatos patikrinimo aktas. 1890 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 1505, l. 5.

Panevėžio kalėjimo žinios apie politinių kalinių gydymą kalėjimo ligoninėje. Dokumento fragmentas. 1864 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 645, l. 53.

Prostitutės medicininis bilietas, kurį suplėšė gydytojas Ables, reikalavęs pinigų už jos sveikatos patikrinimą. 1858 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 481, l. 4, 5.

Kauno civilinio gubernatoriaus kanceliarijos raštas Kauno gubernijos gydymo valdybai dėl provizoriaus G. Šapiro prašymo atidaryti Kaune trečią vaistinę. 1854 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 277, l. 19-20.

Telšių Vyskupo M. Valančiaus prašymas Kauno gubernijos gydymo valdybai dėl vaistinės steigimo Varniuose. 1854 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 325, l. 1, 1 v.

Provizoriaus B. Lėjaus našlei priklausančios vaistinės Kaune Nikolajaus prospekte apžiūros protokolas. Dokumento fragmentas. 1867 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 738, l. 23, 23 v., 24.

VRM Medicinos departamento pranešimas Kauno gubernatoriui apie leidimą Kelmės provizoriui Slavinui prie alopatinės vaistinės įkurti homeopatijos skyrių. 1872 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 945, l. 6, 6 v.

Kelmės vaistininko F. Glinskio vaistinės signatūros. 1875 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 1047, l. 16, 17.

VRM Medicinos departamento pranešimas Kauno gubernijos valdybos gydymo skyriui apie Viekšnių vaistinės savininkę dvarininkę L. Geldner. 1884 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 1211, l. 53.

Tauragės vaistinės projektas. 1913 m.

KAA. F. I-473, ap. 2, b. 178, l. 1.

Sankt Peterburgo medicinos chirurgijos akademijos provizoriaus liudijimas, išduotas

H. Žukovskiui. 1871 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 1150, l. 12.

Varšuvos universiteto provizoriaus liudijimas, išduotas F. L. Bržozovskiui. 1876 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 276, l. 1.

Provizoriaus A. P. Bržozovskio tarnybos lapas. Dokumento fragmentas. 1881 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 1093, l. 250-251.

Vaistininko mokinės pažymėjimas, išduotas S. Golding. 1914 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 1054, l. 2.

Vaistininko mokinio pažymėjimas, išduotas J. Vidugiriui. 1912 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 1036, l. 2.

Vaistininko mokinės pažymėjimas, išduotas D. Frumkin. 1910 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 1350, l. 2.

Vaistininko mokinio pažymėjimas, išduotas Z. Orelovič. 1912 m.

KAA. F. I-474, ap. 3, b. 1242, l. 4.

Kauno gubernijos choleros komiteto išleista dvikalbė knygutė su taisyklėmis, kaip apsisaugoti nuo choleros. Dokumento fragmentas. 1852 m.

KAA. F. I-49, ap. 1, b. 2960, l. 12-14.

Kauno gubernijos gydymo valdybos liudijimas apie gydytojo A. Chodorovskio, dirbusio Vilkmergės (Ukmergės) choleros ligoninėje, mirtį. 1849 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 125, l. 4.

Pranešimai ir statistinės žinios apie sergančius cholera Kauno mieste. 1852 m.

KAA. F. I-344, ap. 1, b. 8, l. 170.

Raseinių apskrities choleros komiteto žinios apie sergančius cholera. 1853 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 290, l. 42 v., 43.

Žinios apie sergančius šiltine Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje. 1855 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 354, l. 13.

Žinios apie Kauno gubernijoje mirusiuosius nuo užkrečiamų ligų 1893 m. vasario mėn.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 1664, l. 67.

Telšių apskrities gydytojo raportas Kauno gubernijos gydymo valdybai dėl felčerio

M. Sarfanovič apdovanojimo už vaikų skiepijimą nuo raupų. 1872 m.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 957, l. 1.

Žinios apie Kauno apskrities Vilkijos miestelyje paskiepytus vaikus 1881 m. nuo sausio 1 d. iki liepos 1 d. Dokumento fragmentas.

KAA. F. I-474, ap. 1, b. 1151, l. 433 v., 434.