Reaguojant į pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje nuskambėjusią informaciją, kad sendaikčių turguje gali būti pardavinėjami prieškario Lietuvos diplomatijos dokumentai, kurie esą buvo nuvežti naikinti į Grigiškių popieriaus fabriką, Lietuvos vyriausiojo archyvaro pavedimu Lietuvos centrinis valstybės archyvas buvo įpareigotas išsiaiškinti, ar publikacijose minimi dokumentai (mokėjimo čekiai, slaptos telegramos) turi istorinę išliekamąją vertę kitų šio archyvo fonduose saugomų Lietuvos diplomatinės tarnybos įstaigų (visų pirma, Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone) dokumentų kontekste.

               Tenka tik apgailestauti, kad dėl įvairių istorijos peripetijų Lietuvoje neišliko nepriklausomos Lietuvos 1918–1940 m. centrinių valdžios institucijų (Seimo, Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos) pilni dokumentų kompleksai. Egzilyje veikusių Lietuvos diplomatinių atstovybių dokumentai, kurie neretai buvo išsklaidyti po keletą skirtingų vietų, į Lietuvą buvo grąžinti taip pat dalimis – skirtingais būdais ir keliais. Dokumentų ekspertų darbo grupei, sudarytai iš Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos ir valstybės archyvų specialistų, buvo pavesta išanalizuoti informaciją apie iš užsienio valstybių 1994–2010 m. gautus Lietuvos diplomatinių įstaigų dokumentų kompleksus, jų sutvarkymą ir apskaitos dokumentus. Bus siekiama išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis ir kada diplomatiniai dokumentai galėjo atsidurti privačiose rankose ir kaip jie galėjo patekti į Grigiškių popieriaus fabriką. Ši darbo grupė per mėnesį turėtų įvertinti minėtąsias aplinkybes ir pateikti išvadas.

               Pagal pirminę informaciją, per pastaruosius 10 metų Lietuvos centrinis valstybės archyvas nebuvo atrinkęs naikinti dokumentų iš archyve saugomų dokumentų fondų ir nėra sudaręs saugomų dokumentų naikinimo aktų. Verta priminti, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai aiškiai apibrėžia visas dokumentų valdymo organizavimo procedūras – nuo dokumentų sukūrimo iki jų perdavimo toliau saugoti arba atrinkimo naikinti praradus praktinę ar administracinę reikšmę. Bendroji šiuolaikinė archyvų praktika yra tokia, kad nuolat saugoti atrenkama ir į valstybės archyvus perduodama apie 10 procentų įstaigų veikloje susidarančių dokumentų. Valstybės archyvuose tvarkant naujai gautus dokumentus, griežtai laikomasi nustatytų procedūrų – dokumentai atrenkami naikinti tik atlikus jų vertės ekspertizę ir įsitikinus, kad jie neturi išliekamosios vertės.

               Pagal įstatymų nuostatas, visi skirtingais istorijos laikotarpiais Lietuvoje veikusių valstybinių įstaigų sudaryti dokumentai – kaip dokumentinio paveldo, atminimo ir nacionalinio tapatumo dalis – sudaro Nacionalinį dokumentų fondą ir yra išimti iš bet kokios civilinės apyvartos, t. y. negali būti pirkimo, pardavimo ar dovanojimo sandorių objektas. Nacionalinio dokumentų fondo dokumentai, kuriais disponuoja privatūs juridiniai ar fiziniai asmenys, turi būti perduoti valstybės ar savivaldybės institucijai, įstaigai ar įmonei, kuriai pagal kompetenciją priklausytų, o jeigu tokia institucija, įstaiga ar įmonė jau neveikia, sprendimą dėl dokumentų saugojimo priima Lietuvos vyriausiasis archyvaras. Už atsisakymą perduoti Nacionaliniam dokumentų fondui priklausančius dokumentus yra numatyta ir administracinė atsakomybė.

               Kviečiame visus privačius juridinius ir fizinius asmenis, kolekcininkus, turinčius skirtingais istorijos laikotarpiais sudarytų valstybės institucijų dokumentų arba galinčius suteikti informaciją apie jų žinomas saugojimo vietas, kreiptis į Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybą arba valstybės archyvus. Detalesnė informacija ir kontaktai skelbiami interneto svetainėje www.http://www.archyvai.lt.

_ _ _