Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, kuriai pagal kompetenciją pavesta įgyvendinti dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo politiką, užtikrinti Nacionalinio dokumentų fondo kaupimą ir išsaugojimą, siekia glaudžiau bendradarbiauti su užsienyje gyvenančiais fiziniais ar čia veikiančiais juridiniais asmenimis, turinčiais Lietuvos istorijai reikšmingų dokumentų ir pasirengusiais sukauptus dokumentus perduoti saugoti į Lietuvą.

      Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 389 patvirtino „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo 2011–2019 metų programą, kuria siekiama paskatinti užsienio lietuvius įsitraukti į Lietuvos politinį, ekonominį, mokslo, kultūros ir sporto gyvenimą. Įgyvendindama šią programą Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba kartu su Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba parengė Užsienio lietuvių archyvų tvarkymo ir panaudojimo veiksmų planą, kurio pagrindinis tikslas – rūpintis archyvų užsienyje išsaugojimu, integravimu į informacinę erdvę ir sklaida, susisteminant duomenis apie Lietuvos institucijų (archyvų, bibliotekų ir muziejų) saugomus užsienio lietuvių archyvus bei ne Lietuvoje saugomus tokio pobūdžio archyvus.

      Įvairių Lietuvos institucijų saugomų užsienio lietuvių archyvų (jų fondų ar rinkinių) sąvadą sudarys Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centras, įgyvendinantis projektą „Lietuvių egzodo paveldo likimai“. Duomenys apie šiuos archyvus bus skelbiami kuriamoje duomenų bazėje „Sietynas“ ir prieinami viešai. Šiuo metu duomenis apie turimus užsienio lietuvių archyvus jau yra pateikusios 63 įstaigos. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba siekia sukaupti informaciją ir apie kitose pasaulio šalyse išsibarsčiusius užsienio lietuvių archyvus. Šiuos duomenis numatoma skelbti valstybinės archyvų sistemos interneto svetainėje ir Pasaulio lietuvių bendruomenės interneto svetainėje, kad informacinių technologijų priemonėmis būtų prieinama informacija, kur, kokie, kokios užsienio lietuvių organizacijos dokumentai yra saugomi, kokios priėjimo prie jų sąlygos.

      Tačiau kad mūsų valstybės dokumentinis paveldas būtų tinkamai sutvarkytas, aprašytas ir saugomas, kad atskiri įvairių laikotarpių Lietuvos istorijos liudijimai nebūtų išblaškyti po atskirų institucijų ar privačių asmenų archyvus, ragintume Lietuvai reikšmingus dokumentus perduoti saugoti į profesionalų rankas – į Lietuvos valstybės archyvus. Šie dokumentai ne tik praturtintų valstybės dokumentinį paveldą, bet ir būtų prieinami tyrinėtojams, plačiajai visuomenei, jų pagrindu galėtų būti rengiamos parodos, vykdoma kita edukacinė ir mokslinė veikla.

_ _ _