1852 m. balandžio 2 d. (senuoju stiliumi, pagal naująjį kalendorių – 14 d.) Rusijos imperatorius Nikolajus I savo įsaku Vilniuje įsteigė Centrinį senųjų aktų archyvą – Lietuvos valstybės istorijos archyvo pirmtaką.

                      Pagal šį įsaką į archyvą turėjo būti surinktos senųjų aktų knygos iš Vilniaus, Minsko, Gardino ir Kauno gubernijų nuo seniausių laikų iki 1799 m. Absoliučią jų daugumą sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairių valstybinių institucijų dokumentai. Archyvas buvo nuolat papildomas, kruopščiai tvarkomas, tačiau dėl sudėtingų istorinių aplinkybių ėjo iš rankų į rankas, todėl dalis fondų buvo išvežta į Lenkiją, Tarybų Sąjungą.

                      Sėkmingai įveikęs visas karų, okupacijų negandas, prisitaikęs prie permainingos archyvų valdymo politikos bei sudėtingomis sąlygomis išsaugojęs reikšmingiausią valstybės dokumentinį paveldą, šiuo metu Lietuvos valstybės istorijos archyvas yra didžiausia ir svarbiausia archyvinių dokumentų saugykla Lietuvos istorijai nuo XIII a. iki Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 m. nagrinėti.  Šis archyvas vienas svarbiausių Lietuvos archyvų ir archyvistikos istorijoje.

                      Pažymint archyvo įsteigimo 160-ies metų jubiliejų, Lietuvos valstybės istorijos archyve 2012 m. balandžio 20 d. 13 val. atidaroma paroda „Vilniaus centrinis senųjų aktų archyvas (1852–1915 m.)“.

_ _ _