Šiemet Kovo 11-ąją archyvarų bendruomenė leisis į pažintinį žygį Vilniaus senamiesčiu. Pasirinktas maršrutas apima 55 istorinius paminklus. Be įprastų, turistų gausiai lankomų objektų, jis veda ir senųjų leidinių taku.

Vieno Vilniaus senamiestyje esančio kiemelio, kurioje stovi rausvo granito skulptūra „Metraštininkas“, istorija siekia XV–XVI a., kuomet gretimame kieme veikė Mamoničių spaustuvė. 1574–1624 m. ši spaustuvė gavo karališkosios spaustuvės vardą ir privilegijas. Spėjama, kad čia buvo ir pirmoji Pranciškaus Skorinos (1490–1541), išspausdinusio pirmąją knygą Lietuvoje senąja rusėnų kalba, spaustuvė.

„Metraštininkas” – Dailės instituto studento V. Krutinio diplominis darbas. Skulptūra, vaizduojanti sėdintį žmogų su ant kelių atversta knyga, skirta Mamoničių spaustuvės ir spausdinimo pradininko P. Skorinos atminimui. Skulptūra kiemelyje atsirado nelegaliai. Manyta, kad ji čia stovės laikinai – po diplominio darbo gynimo skulptūra turėjo būti demontuota. Tačiau ji liko ir jau skaičiuoja 42 metus.

Pažintinis takas vingiuoja ir palei kadaise veikusį Marijos ir Jurgio Šlapelių knygyną. 1904 m., kai buvo panaikintas lietuviškosios spaudos draudimas, Lietuvoje pradėjo steigtis knygynai. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje 1906 m. atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų, nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje. Šlapelienė, jau turėjusi darbo knygyne patirties, turėjo ir visų knygų leidėjų kontaktus. Visiems jiems buvo išsiuntinėtas naujai įsteigto knygyno kreipimasis, išdėstant kilnų tikslą – skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones – paprašant knygų skolon ir duodant garbės žodį už jas atsiskaityti. Vos pradėję veiklą Šlapeliai išleido 1906 metų katalogą, kurį dalijo nemokamai. Kitą svarbų veiklos barą – knygų leidybą – knygynas pradėjo 1907 m. Tad nenuostabu, kad jau po kelerių veiklos metų Šlapeliai buvo užmezgę ryšius su visais lietuviškų knygų leidėjais ir gaudavo visą leidžiamą literatūrą. Daug Amerikos knygynų ir laikraščių redakcijų siuntė knygas ir laikraščius Šlapeliams, ypač – didžiausias Čikagos leidėjas Antanas Olševskis, nemažai leidinių susidarydavo atsisiųsdinus juos iš visų didesnių ir mažesnių Lietuvos leidėjų. Knygynas priimdavo leidinius ir iš pačių autorių parduoti komiso pagrindais, lentynas papildydavo bankrutavusių ar užsidariusių knygynų lietuviškos literatūros skyrių leidiniais. Todėl savo knygyne Šlapeliai turėjo visus Lietuvių mokslo draugijos išleistus leidinius: tiek caro valdžios metais, tiek vokiečių ir vėliau lenkų okupacijos sąlygomis.

Prie knygyno veikė Lietuviškų knygynėlių draugija – Šlapeliai komplektuodavo populiarių knygų bibliotekėles ir siųsdavo į provinciją. Jie įkūrė ir pirmąjį lietuvišką „skolinamąjį knygynėlį“, kuris buvo labai populiarus ir veikė visą knygyno gyvavimo laiką. Skolintojas turėdavo palikti knygos vertės užstatą, o už skaitymą buvo imamas nedidelis mokestis.

Knygyno veikla ir bet kokia leidyba pasibaigė po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžia, kelerius metus nejudinusi Šlapelienės, 1949 m. pareikalavo skubiai atlaisvinti knygyno patalpas. Vidaus reikalų ministerijos nurodymu Lietuvos knygų rūmai be jokio atlygio perėmė M. Šlapelienės knygyno likučius – nesurašytos knygos ir kiti spaudiniai buvo sukrauti į penkis sunkvežimius ir išgabenti. Taip 1949 m. liepos 21 d. knygynas buvo likviduotas.Po kelerių metų buvo paskelbta, kad Knygų rūmai iš Šlapelių knygyno perėmė apie 10 tūkst. leidinių.

Pažintinis takas veda ir pro buvusį Vilniaus miesto teatrą, nuo 1796 m. veikusį Radvilų rūmų fligelyje. Pagal architekto Piotro Rossi projektą suprojektuotos patalpos buvo erdvios – salėje tilpo apie 1000 žiūrovų. Iš viso buvo pastatyti keturi ložių aukštai po 10 ar 18 ložių vienoje eilėje. XVIII a. pabaigoje tai buvo vienintelis Vilniaus miesto teatras. XIX a. šiame pastate veikė vaistinė.

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos nuotraukos iškalbingai iliustruoja, koks likimas buvusį Vilniaus miesto teatrą ištiko XX a. – kieme buvo pristatyta sandėlių ir gyvenamųjų korpusų, didžioji dalis teatro patalpų virto butais, o likusioje nedidelėje pastato dalyje glaudėsi Valstybinis jaunimo teatras. Po 1965 m. ir 1974 m. kapitalinių remontų fasado pirmajame aukšte nebeliko klasicistinių elementų.

Einančiųjų šiuo taku žingsnius skaičiuos mobilioji programėlė walk15.

Žygio pradžia – kovo 11 d. 14 val.

Susitikimo vieta – prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Gedimino pr. 11, Vilnius).