Lietuvos literatūros ir meno archyvui perduotas garsaus grafiko, dailininko Vaclovo Kosciuškos (1911 m. sausio 11 d.–1984 m. lapkričio 1 d.) archyvas.

V. Kosciuška 1935 m. baigė Kauno meno mokyklą, 1937–1940 m. tobulinosi Paryžiuje, 1947–1953 m. dėstė Vilniaus dailės institute (nuo 1951 m. Lietuvos dailės institutas), 1953–1963 m. dirbo „Dailės“ kombinate Vilniuje, 1964–1971 m. dėstė Vilniaus universitete.

V. Kosciuška gimė ir gyveno epochoje, kurioje idealistinis „tautos“ ir „tėvynės“ sąvokų aukštinimas kirtosi su realybe, trypusia, niokojusia, naikinusia tautas ir jų tėvynes. Nepaisant visų likimo išmėginimų, gražiausias pasaulio miestas V. Kosciuškai liko Vilnius, brangiausia ir įdomiausia šalis – Lietuva. Rūpestis dėl Lietuvos išlikimo ir lietuvybės saugojimo bei ugdymo dailininką tvirtai susiejo su romantinės pasaulėžiūros formuota kultūra ir realistinės raiškos tradicija, leidusia visiems suprantama forma perteikti alegorinius įvaizdžius ir tą tikrovę, kuri jo tautiečiams turėjo simbolio prasmę, galią ir vertę. V. Kosciuškos gerbėjų ratas buvo (ir liko!) platus, nes dailininkas tapė tai, kas Lietuvą mylinčioms akims buvo ir yra gražu. Jo peizažų motyvai – saulės nutvieksti laukai, vešli vasaros pievų žolė, tyros upės ir upeliai, medžiais apaugusiais krantais, medinės kaimo trobos ir jaukūs Vilniaus Žvėryno kiemai, žydru dangumi skriejantys purūs balti debesys ir spalvotų rudens lapų mirgėjimas, vingrios Vilniaus senamiesčio gatvelės ir tvarkingai išrikiuotos javų gubos laukuose. Sovietmečio pilkume žavėjo ryškios natiurmortų spalvos, pakerėdavo patrauklios ir kiek ekscentriškos menininko pastangos pratverti langelį į legendų pasaulį – su undinėmis, kipšais, antropomorfinius pavidalus įgyjančiais rūkais ar debesimis, mergaitėmis-angelais.

V. Kosciuška yra nutapęs ne vieną muziejinę vertę turintį paveikslą, tačiau jo kūrybos visumos neįmanoma pamatuoti vien tapybos matu. Talentingam menininkui nestigo meistriškumo ir įgūdžių, kuriuos jis sėkmingai pritaikė pačiose įvairiausiose meninės kūrybos srityse. Jis buvo tikras universalas: dirbo tapybos, grafikos, spaudos dizaino, taikomosios dailės, medalininkystės srityse; jo vardas siejamas su Lietuvos moderniosios fotografijos istorija. V. Kosciuška pasižymėjo ir bažnytinės dailės srityje, kurios didieji XX a. Lietuvos dailės talentai vengė.

Menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės žodžiais, „turėjo praeiti ne vienas dešimtmetis, kad paaiškėtų: didelė dalis Kosciuškos „senamadiškųjų“ darbų reprezentuoja meną, be kurio aukštoji kultūra su savo viršūnėmis prarastų orientyrus, nes neturėtų atskaitos taškų. Geriausi jo peizažai, natiurmortai, portretai – visuomenės daugumos priimtas profesionalumo etalonas, „salonų menas“, kuris aplenkdamas muziejų rinkinius iš pradžių nukeliauja į dailės mėgėjų namus, o vėliau jau randa kelią ir į nacionalines kolekcijas, įgydamas klasikos statusą.”