Lietuvos literatūros ir meno archyvas atvėrė dokumentų apie Vytautą Landsbergį-Žemkalnį rinkinius. Virtualioje parodoje pristatyti dokumentai atskleidžia Vytauto Landsbergio-Žemkalnio biografijos, visuomeninės ir profesinės veiklos faktus – visą paletę vieno žmogaus patirtų išgyvenimų ir pokyčių gyvenime.

Vytautas Landsbergis-Žemkalnis gimė 1893 m., Linkaičių dvare, Linkuvos apylinkėje, Panevėžio apskrityje, žinomo tautinio atgimimo veikėjo, publicisto, dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio, pasirašinėjusio Žemkalnio slapyvardžiu, tuo metu buvusio Karpio dvarų valdytoju, šeimoje. V. Landsbergis-Žemkalnis gana ilgai buvo žinomas V. Landsbergio pavarde ir tik 1939 m. šią savo vokiškos kilmės pavardę, pasinaudodamas tėvo literatūriniu slapyvardžiu, oficialiai pakeitė į V. Žemkalnio. Ilgainiui vartosenoje prigijo dviguba pavardė.

1895 m. Landsbergių šeima persikėlė į Maskvą, kur ir praėjo Vytauto vaikystė. Praėjus devyneriems metams, šeimai grįžus į Lietuvą, Vytautas mokėsi Vilniaus realinėje mokykloje, o 1913 m. įstojo į Rygos politechnikos instituto Architektūros skyrių. 1915 m. institutas buvo evakuotas į Maskvą. 1916 m. V. Landsbergis-Žemkalnis buvo mobilizuotas. Baigęs karininkų mokyklą jis tarnavo Maskvoje, Mcenske, Austrijos fronte, kur už nepaklusnumą vyresnybei buvo suimtas.

1918 m. vasarą pirmuoju pabėgėlių ešelonu V. Landsbergis-Žemkalnis grįžo į ką tik Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ir išvyko į Rygą tęsti studijų Baltijos aukštojoje technikos mokykloje. Prasidėjus kovoms už Nepriklausomybę, su pirmaisiais savanoriais jis įstojo į besikuriančią kariuomenę. 1919 m. dalyvavo kovose su bermontininkais, po Radviliškio kautynių buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi su kardais. 1920 m. kovų su lenkais metu pateko į nelaisvę, kalintas Vadovicų stovykloje, iš kurios pabėgo į Čekoslovakiją, ten internuotas, bet sužinojęs apie prasidėjusį gen. L. Želigovskio puolimą pabėgo į Lietuvą. Iki 1922 m. artilerijos kapitonas V. Landsbergis-Žemkalnis vadovavo haubicų baterijai Kaune.

1921 m. jis vedė prof. Jono Jablonskio dukrą Oną, 1918 m. baigusią Petrogrado medicinos akademiją ir tapusią viena pirmųjų akių ligų gydytojų Lietuvoje. 1922 m. jiems gimė duktė Alena, 1929 m. – sūnus Gabrielius, 1932 m. – antras sūnus Vytautas. Pasibaigus karui V. Landsbergis-Žemkalnis 1922 m. įstojo į ką tik įsteigto Lietuvos universiteto Technikos fakultetą studijuoti statybos. Tuo metu dalyvavo vykdant svarbią valstybinę užduotį: revolveriais ginkluoti V. Landsbergis-Žemkalnis ir Faustas Kirša, vadovaujami Juozo Urbšio, keleivinio traukinio kupė pergabeno lagaminuose sukrautą Lietuvos auksą iš Berlyno į Ženevos banką.

Norėdamas tęsti architektūros studijas, V. Landsbergis-Žemkalnis 1923 m. įstojo į Romos karališkąją aukštąją architektūros mokyklą, kurią baigęs 1926 m. tapo pirmuoju Lietuvoje architektu, baigusiu mokslus Vakarų Europoje. 1927–1929 m. dirbo Lietuvos universiteto architektūros katedros jaunesniuoju asistentu. Vis gausėjant užsakymų, atsisakė pedagoginio darbo ir įsteigė privatų projektavimo darbų biurą.

1939 m. V. Landsbergis-Žemkalnis paskirtas Vilniaus miesto vyriausiuoju inžinieriumi, 1940 m. – vyriausiuoju architektu, 1941–1944 m. – vėl vyriausiuoju inžinieriumi. Tuo pat metu jis skaitė paskaitas Vilniaus universiteto Miškų fakultete. Svarbiausias tų metų darbas – sostinės generalinio plano sudarymas. Jam vadovaujant baigta Rotušės regeneracija, atlikta Katedros aikštės rekonstrukcija, sutvarkytos Rotušės, Daukanto, Savivaldybės aikštės, Aušros Vartų, Didžioji, Rūdninkų, Šv. Mikalojaus gatvės. V. Landsbergis-Žemkalnis organizavo viešuosius darbus bedarbiams Vilniaus–Kauno plento, Turniškių elektrinės statybose, miesto tvarkyme. Iš bedarbių muzikantų B. Dvarionui pavedė organizuoti simfoninį orkestrą. 1941 m. paruošė eskizinį 1200 vietų operos ir baleto teatro projektą. Sukilimo prieš raudonuosius okupantus metu sudarytoje Laikinojoje vyriausybėje V. Landsbergis-Žemkalnis tapo Komunalinio ūkio ministru. Vokiečių okupacijos metais Landsbergių šeimoje prieglobstį surado persekiojami rezistentai, žydai. 1944 m. už priešnacinę veiklą gestapas suėmė ir išvežė į Vokietiją sūnų Gabrielių. Stengdamasis jį išvaduoti, paskui jį išvyko ir V. Landsbergis-Žemkalnis, Lietuvoje palikęs žmoną ir sūnų Vytautą.

1959 m. grįžęs į Lietuvą, tapo Miestų ir kaimų statybos projektavimo instituto Kauno filialo vyriausiuoju architektu. Vėl rūpinosi tolesniu Vilniaus bei Kauno senamiesčių tvarkymu. Paruošė Viešosios bibliotekos, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus priestatų Kaune, Onkologijos mokslinio tyrimo instituto Vilniuje, Gamtos tyrimų stoties prie Biržulio ežero projektus, kurie nebuvo įgyvendinti. 1961–1984 m. dirbdamas Paminklų konservavimo institute, vadovavo Šatrijos Raganos mauzoliejaus Židikuose ir koplytstulpio Tirkšliuose restauravimui, paruošė Pranciškonų varpinės ir Žemutinės pilies arsenalo Vilniuje rekonstrukcijos eskizinius projektus, Taujėnų dvaro ansamblio restauravimo, J. Jablonskio memorialinio muziejaus Rygiškiuose ekspozicijos pertvarkymo projektus, Kauno IX forto muziejaus-memorialo konkursinį projektą, suprojektavo keletą antkapinių paminklų. Visą gyvenimą viešai reiškė bekompromisę nuomonę architektūros, urbanistikos, paminklotvarkos, aplinkotvarkos klausimais.

Vytautas Landsbergis-Žemkalnis mirė 1993 m. gegužę, sulaukęs garbingo 100 metų jubiliejaus.

Visą parodą galima peržiūrėti čia.