2018 m. lapkričio 29 d. Lietuvos valstybės istorijos archyve atidaryta paroda „Dvarų planai“. Tai yra Archyvarų asociacijos tęstinio projekto „100 kilometrų Lietuvos istorijos perlų archyvuose“ dalis.

Parodos atidaryme dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorė Virginija Čijunskienė, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas Gintaras Karosas,bei parodos kuratorė LVIA Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė. Renginyje taip pat dalyvavo Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis, Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje trečiasis sekretorius Dmytro Serov, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos (dėkojame už paskolintas bajorų vėliavas), akademinės visuomenės, Lietuvos muziejų, bibliotekų ir archyvarų bendruomenės nariai ir kiti šiuo įvykiu susidomėję asmenys.

Tenenusimena tie, kurie nerado laiko apsilankyti Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentų parodos „Dvarų planai“ atidaryme, – pateikiame jums trumpą pristatymo santrauką, o parodos ekspoziciją galite apžiūrėti atvykę į Lietuvos valstybės istorijos archyvo Ekspozicijų ir edukacijos salę (Mindaugo g. 8).

Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonduose sukaupta daug XVIII–XX a. pr. dvarų planų iš įvairių Lietuvos regionų. Planų sudarymas neatsiejamas nuo geodezijos mokslo. Terminas geodezija yra kilęs nuo graikiško žodžio geodasio geio „žemė“ + dasio „daliju“. Šis mokslas tiria žemės formą, dydį bei jo paviršiaus matavimus ir reikalingas sudaryti planams bei žemėlapiams.

Senovės Egipte geodeziniais matavimais buvo atnaujinamos Nilo potvynių sunaikintos sklypų ribos, o pirmieji planai buvo braižomi ant molinių lentelių arba papiruso ritinių. Geodeziją, kaip aktyviosios geometrijos pagrindą, ypač išvystė garsūs antikinės Graikijos matematikai Pitagoras, Euklidas ir Erastofenas, nustatę Žemės rutulio dydį ir pritaikę apskritimą kampams skaičiuoti.

Seniausi dvarų planai yra eksponuojami parodos stacionariuose stenduose. Jų chronologinės ribos yra 1767–1787 m. Planai priklauso Senųjų aktų fondui Nr. 73 „Ukmergės pakamario teismas“, kuris neseniai buvo naujai pertvarkytas, todėl plačiajai visuomenei jie pristatomi pirmą kartą.

Pakamario teismas, veikęs visuose LDK pavietuose, buvo įsteigtas 1566 m. Jis buvo skirtas spręsti Valakų reformos metu tarp žemvaldžių kilusius teritorinius ginčus. Šio teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo III Lietuvos Statuto IX skyrius. Pakamariui teisme talkino jo padėjėjas – kamarninkas bei matininkai, riboženklių kasėjai ir raštininkas. Teismas tikslino senas ir nustatinėjo naujas žemės valdų ribas, taip pat žymėjo jas riboženkliais. Kadangi sudaryti valdų planą buvo labai brangu, buvo surašomi išsamūs žemės ribų aprašymo aktai, kitaip dar vadinami „paribio aktais“.  Jie buvo įrašomi į pavietų žemės ar pilies teismų knygas, o toks įrašymas prilygo notaro patvirtinimui. Sklypų ribos buvo atnaujinamos arba, pakamariui priėmus sprendimą, naujai žymimos supilant žemės kauburius (kapčius), išilgai suariant ar sukasant vagas, vadinamas ežiomis, sukraunant akmenų krūvas, žymint atskirus medžius ar didelius akmenis.

Pakamario teismo pareigūnai sklypų matavimui naudojo įvairius įrankius ir prietaisus: susukamas virves (šniūrus) ir juostas, sulankstomas grandines, vėliau XVIII a. buvo naudojamas teodolitas – prietaisas, skirtas išmatuoti vietovėje vertikaliems ir horizontaliems kampams bei tolimačiu pagal matuoklę nustatyti atstumus. Pakamario teismas Lietuvoje veikė iki 1810 m.

Ukmergės pakamario teismo veikla aktuali šios parodos tematikai tuo, kad tik šio pavieto teismo bylose yra rasta dvarų planų. Skirtingai nuo kitų pavietų pakamario teismų, nustatančių žemių ribas paribio aktu arba teismo dekretu, Ukmergės pakamario teismo sprendimai buvo papildomi dvarų arba palivarkų žemių planais. Šį išskirtinumą iš dalies galima paaiškinti žymaus LDK veikėjo Mykolo Tado Morikonio, 1771–1788 m. ėjusio pavieto pakamario pareigas, aktyvia darbine veikla bei brėžinių užsakovų geru atlygiu.

Taigi parodoje eksponuojami penkių LDK Ukmergės pavieto dvarų – Belazariškių, Mikailiškių, Dabužių, Pakriaunio ir Degulių – spalvoti planai.

Pakriaunio dvaro, priklausiusio Ašmenos sargybiniui Kazimierui Kozielai-Poklevskiui, žemių planas – seniausias parodoje eksponuojamas dokumentas, sudarytas 1767 m. rugpjūčio 8 d. Ukmergės pavieto kamarninko Vinco Antano Stžeckio. Plane dvarai ir kaimai piešti miniatiūrų piešimo technika, išskiriant dominuojančius pastatus, vandens malūną, medžius, upes, ežerus ir kelius. Plane yra nurodytas 30 lietuviškų šniūrų mastelis. Šniūras buvo tuo metu Lietuvoje taikomas ilgio matas. Vilniaus universiteto Geodezijos katedros vedėjo Antano Šakinio (Antoni Szahin) (1790–1842) lenkų kalba 1829 m. išleistoje knygoje „Matavimas ir niveliavimas“ (Miernictwo i rownoważenie) nurodoma, kad šniūras metrinėje sistemoje prilyginamas 48,725 metro. Plano pavadinimas įrėmintas puošnioje rozetėje.

Kitas – Belazariškių dvaro planas, sudarytas 1770 m., išsiskiria savo kuklumu bei pateiktų sutartinių ženklų smulkumu. Juodu tušu baltame popieriaus lape minimalia piešimo technika pavaizduoti Belazariškių, Siesikų ir Šapuvos dvarai su rūkstančiais kaminais bei tvoromis, Siesikų bažnyčia, vandens malūnai, plytinės, tiltas per Lankesos upę. Sklypų ribos pažymėtos kapčiais, nurodytos tikslios jų koordinatės.

Vertas dėmesio ir Mikailiškių dvaro, priklausiusio Kauno pavieto medžiokliui Mykolui Zavišai, planas, 1778 m. gruodį sudarytas paties Ukmergės pavieto pakamario ir Šv. Stanislovo ordino kavalieriaus Mykolo Morikonio. Plano kampe nupieštas renesanso stiliaus paminklas, kurio viršuje pavaizduota pirmoji Morikonių pavardės raidė M. Paminklą iš trijų pusių supa trijų žmonių figūros, simbolizuojančios pakamario teismo pareigūnus. Pirma figūra – tai pakamario teismo teisėjas (Morikonis), laikantis graikų teisingumo deivės Temidės svarstykles, antra figūra vaizduoja matininką su matavimo prietaisu, trečia – žemės ribų kasėją, kastuvu supilantį kapčių. Paminkle yra įrėmintas plano pavadinimas ir mastelis.

Stacionariuose stenduose taip pat eksponuojami vertingi dokumentai, saugomi fonde Nr. 525 „Vilniaus ir Kauno žemdirbystės ir valstybės turtų valdyba“. Pirmas – tai Vajasiškių palivarko Breslaujos paviete, priklausiusio grafui Jonui Davidsonui, planas. Jis sudarytas 1777 m. rugpjūčio 26 d. Gardino pavieto kamarninko Juozapo Krasnickio. Davidsonų bajorų giminė yra kilusi iš Anglijos. XVII a. viduryje šios šeimos pirmtakas Džonas (Jonas) Davidsonas dėl katalikų persekiojimų, kuriuos vykdė Olivero Kromvelio vyriausybė, buvo priverstas atvykti į LDK, kur jis kaip karininkas dalyvavo karuose su kazokais ir totoriais. Už karinius nuopelnus Lenkijos karalius Jonas Kazimieras Vaza jam padovanojo kelis dvarus Breslaujos paviete, tarp jų ir Vajasiškį. Palivarko planas nedidelis, nupieštas juodu tušu. Jame nurodytas lietuviškų 60 šniūrų mastelis. Plano pavadinimas su brėžinio paaiškinimais įrašytas pieštoje arkoje, kurios viršus papuoštas karūna.

Dėmesio vertas ir kitas fondo Nr. 525 dokumentas – Pakalniškių kaimo ir Andreikiškių palivarko Telšių paviete Skuodo parapijoje inventoriaus titulinis lapas. Inventorių ir planus 1787 m. balandžio 22 d. sudarė Žemaičių kunigaikštystės kamarninkas Jokūbas Ignotas Paškevičius. Tai buvo bažnytinė valda, Sapiegų dovanota Skuodo klebonui Martynui Straševičiui. Titulinio lapo tekstas surašytas puošnioje rozetėje, kurios viršuje pavaizduoti du liūtai, iš abiejų pusių laikantys karūną. Apačioje pavaizduoti du ereliai su karūnėlėmis ant galvų, apsupę paukštį, laikantį obuolio formos daiktą. Ši byla neseniai buvo restauruota.

 Plano lapas padalintas į dvi puses. Pirmoje lapo pusėje yra jo pavadinimas ir brėžinio paaiškinimai, įrašyti į dvejas raižytas rozetes. Vieną iš jų snapais laiko du ereliai, o apačioje prilaiko du ūsuoti bajorai. Antroje lapo pusėje yra pats vietovės planas, kuriame miniatiūrų technika nupiešti palivarko ir kaimų namai, medžiai, nurodytos palivarko ir su juo besiribojančių sklypų koordinatės, o jų plotas nurodytas valakais, margais ir prentais. Plane pavaizduota ir Apšės upė, skirianti Lietuvą nuo Kuršo (Latvijos).

Viename iš stendų pateikti netradiciniai eksponatai, atspindintys parodos tematiką. Juos sudaro Smolensko pakamario teismo aktų knygos titulinio lapo verstinė pusė, kurioje nupiešti tuo metu naudoti pakamario teimo pareigūnų (pakamario, kamarninko, matininkų) įrankiai, prietaisai ir priemonės: susukama matavimo virvė, sulankstoma grandinė, įvairių tipų skriestuvai (cirkeliai), mastelio skalės, matlankis, kampainis, teodolitas, žymėjimo kartis ir kt. Stende taip pat yra tūba, arba dėklas, kuriame buvo saugomi susukti planai. Taip pat eksponuojama medžiaga, ant kurios buvo klijuojami planai ir brėžiniai – taip juos buvo siekiama apsaugoti nuo plyšimo, glamžymo ir iš dalies nuo drėgmės.

Paskutinis šio stendo eksponatas yra Paparčių dvaro Trakų paviete valdų planas, sudarytas 1787 m. spalio 15 d. Dvaras priklausė dominikonų vienuolynui. Netaisyklingos formos mėlyno atspalvio lape pažymėti Paparčių dominikonų vienuolyno pastatas ir Paparčių miestelis, vienuolynui priklausantys kaimai ir žemės. Svarbu tai, kad planą sudarė ne matininkai, o patys vienuoliai dominikonai.

Kita parodos „Dvarų planai“ eksponatų dalis pateikta stenduose, kabančiuose ant sienos. Tai 16 dvarų planų, kurie sukabinti tokia tvarka, kad atkartotų Lietuvos teritorijos kontūrus ir atstovautų jos regionams. Dauguma šių planų priklausė XIX a. Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos įstaigų archyvams, kiti saugomi garsių LDK didikų giminių Tiškevičių, Sapiegų, Oginskių dokumentų kolekcijose.

Iš valstybinių įstaigų verta paminėti Vilniaus gubernijos braižyklą (fondas Nr. 526), įsteigtą 1801 m. kaip Vilniaus gubernijos valdybos struktūrinis padalinys. Braižyklos matininkai matavo privačių, bažnytinių, valstybinių bei miestų žemių sklypus, sudarinėjo jų planus ir žemėlapius, tvirtino pastatų statybos ir remonto projektus. Didžioji dalis matininkų buvo vietiniai. Juos ruošė 1820 m. įkurta Vilniaus unversiteto Geodezijos katedra, kuriai vadovavo iš Žemaitijos kilęs Antanas Šakinas, dėstęs ne tik Vilniaus, bet ir Charkovo universitetuose. Iš A. Šakino vadovėlių „Aukštoji geodezija“ (Geodezja wyższa) ir „Matavimas ir niveliavimas“ (Miernictwo i rownoważenie), išleistų 1829 m., mokėsi dauguma carinės Rusijos geodezininkų ir topografų.

Skirstant pagal Lietuvos etnografinius rajonus, parodoje eksponuojami keturi Žemaitijos dvarų planai. Tai privatūs dvarai – grafų Tiškevičių Palanga, Sapiegoms priklausę Trūbakiai ir Kuineliai, Labonovskių Pašilė bei valstybinis Šilgalio dvaras. Taip pat pristatomi Aukštaitijoje buvusių dvarų planai: tai Užpaliai, Liesai, Budreikiai, Bagaslaviškis, Videniškės, Šventupė. Iš Suvalkijos regiono parodai atrinkti Gelgaudiškių ir Veisiejų dvarai, iš Dzūkijos – Streipūnų ir Kariotiškių dvarai. Iš Vilnijos eksponuojami Panerių ir Rubnos (Skynimų) dvarų planai. Ant sienos eksponuotų dvarų planai sudaryti lenkų arba rusų kalbomis, todėl Lietuvos dvarų, kaimų, upių ir kt. vietovardžiai suslavinti, tik Palangos dvaro planas sudarytas vokiečių kalba. Seniausias yra Šventupės planas, sudarytas 1794 m. Planams būdinga plati spalvinė gama bei LDK ir Rusijos imperijoje taikomos matų sistemos naudojimas.

Trečia parodos dalis tai yra dvarų planų, inventorių, nuotraukų ir kt. dokumentų koliažai, padaryti iš originalių dokumentų skaitmeninių kopijų. Pasirinkti tokį pateikimo būdą buvo nutarta dėl pernelyg didelio originalių planų dydžio, taip pat siekiant sutalpinti kuo daugiau svarbios informacijos bei pagyvinti vizualinį dokumentų poveikį.

Ypač spalvingas Šalčininkų Vagnerių dvaro spirito gamyklos plano projektas, patvirtintas 1887 m. Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyriaus nutarimu. Plane pateikti profesionaliai nutapytas spirito varyklos pastato su kaminu bendras vaizdas, taip pat pastato vidaus išplanavimo ir situacinis planai. Po baudžiavos panaikinimo, skatinami ekonominių interesų ir ieškodami pragyvenimo šaltinių, daugelis dvarininkų buvo priversti išnuomoti dvarus pirkliams ir žydams arba patys užsiimti verslu. Daugelyje dvarų senuose pastatuose buvo įrengiamos arba naujai statomos lentpjuvės, malūnai, plytinės, bravorai, spirito varyklos ir kt.

Dėmesio vertas ir Kirsnos dvaro inventoriaus ir plano koliažas. Inventorius buvo sudarytas 1777 m., kai jis priklausė Kauno pavieto paseniūniui Juozapui Karengai. Inventorius viršeliai iš veršelio odos. Jo tituliame lape nupieštas dvaro savininko herbas „Karęga“, apsuptas mitologinių būtybių ir žvėrių figūrų. Plane miniatiūrų piešimo technika pavaizduoti Kirsnos rūmų, palivarko, bažnyčios, vandens malūno ir ūkinių pastatų piešiniai.

Eksponuojamiems planams ypatingo gyvumo suteikia piešinukai, kurių siužetai susiję su geodezinių matavimų darbais. Pvz., 1829 m. Versekos dvaro Lydos paviete plane mastelio skalė pavaizduota kaip mūrinė tvora, kurią saugo ginkluotas sargybinis. 1831 m. Astravo dvaro Lydos paviete plane pavaizduoti eksdivizinio teismo valdininkai, kurie dvaro savininko Michalovskio prižiūrimi kelia į medį mastelio skalę. Zalesės ir Verkių dvarų koliažuose, be planų, pateiktos rūmų pastatų ir vidaus patalpų nuotraukos.

Parodoje eksponuoti planai, kaip vaizdiniai dokumentai yra vertingi moksliniu, kultūriniu, istoriniu bei estetiniu požiūriu, tyrinėjant dvarų, kurie yra Lietuvos kultūros paveldo dalis, raidą.

Teksto autoriai Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė ir šio archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vyriausiasis archyvistas Aleksandr Baniusevič.  

Nuotraukų autorės Larisa Dmuchovskaja ir Neringa Banevičienė.

Paroda veiks iki 2019 m. kovo mėnesio. Lankymas archyvo darbo valandomis.