Lietuvos valstybės istorijos archyvas paskelbė virtualią parodą „A touch of France“, kurioje eksponuojami archyve saugomi XVIII a. pr. – XX a. pr. dokumentai, rašyti prancūzų kalba.

Parodą parengė Paryžiaus Nacionalinio paveldo instituto tyrėja Elisabeth Charron.       Stažuotės Lietuvos valstybės istorijos archyve metu ji neturėjo tikslo surasti kokių nors išskirtinių, konkrečios temos dokumentų. Tyrėjai labiau rūpėjo atrasti pačius aktualiausius, iliustruojančius kiekvieną galimą prancūzų kalbos vartojimo stilių, būdą ar priežastį. Rasti nenuginčijamus įrodymus, kaip lingvistika keičia požiūrį į pasaulį.

Apšvietos laikotarpiu (XVIII a.) prancūzų kalba tapo Europos elito kalba. Siekiant patekti tarp Europos aristokratų, dalyvauti svarbiuose renginiuose, buvo privalu ją mokėti.

XVIII a. pab. - XIX a. pr. prancūzų kalba tapo ir užkariautojų kalba: nuo 1795 m. rusų, o vėliau, nuo 1812 m. – Napoleono ir jo Didžiosios armijos.

Pasak E. Charron, norėdami parodyti savo viršenybę, rusų valdininkai su Lietuvos didikais bendravo ne lenkų, o prancūzų kalba. Napoleono kampanijos metu rusų aristokratai vengė vartoti užkariautojo kalbą, tad prasidėjo ilgas rusų kalbos tobulinimo, jos pritaikymo aukštesniems visuomenės sluoksniams procesas, tuo pačiu vis mažiau vartojant prancūzų kalbą. Lietuvos didikų šie įvykiai taip stipriai nepaveikė. Nepaisant nusivylimo Napoleonu, jie ir toliau vartojo prancūzų kalbą. Tai liudija gan gausūs dokumentai, rasti LVIA saugomuose Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Kosakovskių, Radvilų, Šuazelių-Gufjė, Veisenhofų giminių fonduose, o taip pat Vilniaus universiteto profesorių fonde.  

Pirmąsias prancūzų kalbos vartojimo apraiškas Lietuvos didikų šeimose liudija 1714 m. datuojamas dokumentas - kunigaikščio Radvilos tarno išlaidų registras. Nuo 1737 m. prancūzų kalba pradedama vartoti vis dažniau, ypač susirašinėjant. Didikai domisi prancūzų kalbos studijomis, samdo privačius mokytojus, įsigyja žodynus. XVIII a. pabaigoje Lietuvos didikai jau visai neblogai mokėjo prancūziškai: susirašinėjo asmeniniais klausimais, tvarkė ūkio, verslo reikalus, nors įprastai kalbėjo lenkiškai.

Vilniaus universiteto profesorių fonde E. Charron rado įvairių prancūzų kalba rašytų dokumentų, įrodančių, kad Lietuvos mokslininkai pažinojo Prancūzijos akademinius sluoksnius, o Prancūzijoje rengtus mokymo kursus laikė prestižiniais. Daugelis Europos mokslininkų bent kartą lankėsi Paryžiuje, rinkosi prancūzų kalbą savo tyrimams ir jų publikacijoms. Todėl daugybė esė, užrašų, straipsnių ir knygų ištraukų, patekusių į Vilniaus universiteto dokumentų fondus, buvo parašyti prancūzų kalba.

Virtualiai parodai E. Charron atrinko tris dešimtis dokumentų, geriausiai atspindinčių prancūzų kalbos vartojimą oficialiuose raštuose ir privačiame susirašinėjime, aristokratų rate ir akademiniuose sluoksniuose. Todėl tarp eksponatų pateko ir 1809 m. Napoleono Bonaparto kalbos kopija, ir džiaugsmingu asmeniniu E. Charron atradimu tapęs XIX a. lapelis su mįslėmis, kurių ir ji pati mokėsi savo vaikystėje.

Šie ir kiti dokumentai eksponuojami virtualioje parodoje, kurią galima aplankyti virtualių parodų portale https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34