Pasižiūrėjus paskutinius dokumentinio filmo „Bučiuoju, Juozas“ kadrus, ne vienam žiūrovui iškilo klausimas koks likimas ištiko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio šeimą? Juk filme tik vienoje vietoje nuskamba žodis „Sibiras“. J. Vitkaus-Kazimieraičio žmonos Genovaitės Vitkienės ir jų vaikų likimai po vyro ir tėvo žūties 1946 m., gyvenimas tremtyje atsispindi Lietuvos ypatingojo archyvo saugomos tremties bylos puslapiuose.

Genovaitė Vitkienė, Kauno fabrikinio-gamyklinio apmokymo mokyklos (amatų mokyklos Nr. 10) mokytoja, sovietų saugumo buvo suimta   1946 m. birželio mėn. Kalėjime praleidusi beveik 2 mėnesius, ji buvo paleista į laisvę. Tačiau 1948 m. sovietų saugumas vėl susidomėjo žuvusio Lietuvos partizanų vado šeima. Slaptų saugumo informatorių įskųsta Vitkų šeima per masinę Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. – „Pavasaris“) 1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremta į Irkutsko srities Usolės rajoną.

Neišgelbėjo ir tai, kad G. Vitkienė 1946 m. sausio 16 d. sovietų valdžios buvo apdovanota medaliu kaip daugiavaikė motina, nors paprastai tokiais medaliais apdovanotos moterys būdavo atleidžiamos nuo tremties.

Deja byloje nėra dokumentų, išsamiau atspindinčių Vitkų šeimos sunkų gyvenimą tremtyje. Yra žinoma, kad G. Vitkienė Rytų Sibiro taigoje dirbo pačius sunkiausius miško kirtimo darbus. Apie patirtus sunkumus galima sužinoti tik iš kelių epizodų, kuriuose G. Vitkienė paminėjo įvairiuose sovietų valdžios institucijoms adresuotuose prašymuose: tremtyje „sąžiningai dirbau“, „nustojau sveikatos“, „kentėjau“.

G. Vitkienė su vaikais iš tremties buvo paleista 1956 m. liepos 20 d. Šeimai Lietuvoje buvo leista apsigyventi 1957 m. kovo 16 d., tačiau iki pat 1963 m. pavasario teko susidurti su įvairiais apribojimais.

Siūlome apžiūrėti ir paskaityti Vitkų šeimos tremties byloje saugomais dokumentus.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis