SOVIETŲ RUSIJOS INVAZIJA Į LIETUVĄ 1918–1919 M.

     Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui susiklostė palanki tarptautinė padėtis įgyvendinti lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo siekį – atkurti Lietuvos valstybingumą. Lietuvos visuomenės atstovų 1917 m. rugsėjo 18–23 d. konferencija Vilniuje pareiškė pasiryžimą kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę (dokumentas Nr. 1), konferencijoje išrinkta Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Vokietijai pralaimint karą, lapkričio 2 d. buvo priimta Laikinoji Lietuvos Konstitucija, paskelbusi demokratines teises ir laisves. Lapkričio 11 d. sudarytas pirmasis Augustino Voldemaro vadovaujamas Ministrų Kabinetas, kuriam pavesta sušaukti visuotinius rinkimus į Steigiamąjį Seimą. A. Voldemarui išvykus į Taikos konferenciją Paryžiuje, gruodžio 26 d. sudarytas antrasis Mykolo Šleževičiaus vadovaujamas Ministrų Kabinetas. Pirmosios Lietuvos vyriausybės organizavo vykdomosios valdžios įstaigas, savivaldybes, miliciją ir kariuomenę, ėmėsi priemonių atkurti karo suniokotą ūkį, pasisakė už žemės reformą, siekdamos tarptautinio pripažinimo ir paramos, pasiuntė delegacijas į Santarvės (Antantės) šalių ir Paryžiaus taikos konferencijas. Visuomenė palaikė vyriausybių veiklą ir įsitraukė į nepriklausomos valstybės kūrimą.

     Lietuvos valstybė kūrėsi sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Paryžiaus taikos konferencija neįsileido Lietuvos delegacijos ir nedavė valstybės pripažinimo garantijų. Santarvininkai tik 1919 m. kovą užmezgė oficialius kontaktus su Lietuva ir atsiuntė savo misiją. Lenkija ketino įjungti Lietuvą į savo sudėtį, 1918 m. lapkritį steigė slaptas karines organizacijas, formavo ginkluotus savigynos būrius ir rengėsi užimti Vilnių. Grėsmę valstybingumui kėlė Sovietų Rusija. 1917 m. spalį į valdžią atėję bolševikai siekė susigrąžinti Lietuvą ir kitas nuo Rusijos atsiskyrusias šalis pasitelkę vietos komunistus. Vokietijos okupuotų kraštų komunistinių organizacijų 1918 m. spalio 19–24 d. konferencijoje Maskvoje bolševikai nubrėžė komunizmo plitimo ir įsiviešpatavimo pasaulyje strategiją, nurodė komunistams sukelti socialistines revoliucijas ir suvienyti pasaulį komunistų valdžioje (dokumentas Nr. 13). Konferencijoje sudarytas centro biuras iškėlė uždavinį Lietuvos ir kitų kraštų komunistams nuversti savo valstybių vyriausybes ir prisijungti prie Sovietų Rusijos (dokumentai Nr. 14, 17). Lietuvoje aktyvėjo nepriklausomybei priešiškos jėgos, kairiosios organizacijos vienijosi kovai dėl valdžios ir kėlė pavojų politiniam šalies stabilumui (dokumentas Nr. 15).

     Lietuvos komunistai ėmė telktis prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai į Rusiją pasitraukę kairieji lietuvių socialdemokratai suartėjo su Rusijos bolševikais, susibūrė į bolševikų partijos lietuvių rajonų organizacijas, vėliau pertvarkytas į sekcijas. 1917 m. spalio 23 d. buvo sudarytas bolševikų partijos lietuvių sekcijų laikinasis centro biuras, 1918 m. kovą pavadintas Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų centro biuru. Siedami Lietuvos ateitį su komunistine Rusija, lietuviai bolševikai pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybę ir užsibrėžė kovoti už sovietų valdžią ir susijungimą su Sovietų Rusija (dokumentas Nr. 2). 1918 m. pavasarį, po Bresto taikos sutarties pasirašymo, į Lietuvą pradėjus grįžti karo pabėgėliams, lietuviai bolševikai skleidė per juos savo propagandą, skatino kurti komunistines kuopeles Lietuvoje, finansavo krašto komunistų veiklą (vien gegužės – rugsėjo mėn. skyrė jiems virš 46 tūkst. rublių) (dokumentai Nr. 3, 4, 5, 43). Grįžusių iš Rusijos bolševikų ir vietos kairiųjų socialdemokratų pastangomis pavasarį krašte susikūrė pirmosios komunistinės kuopelės. Rugpjūčio 14 d. Vilniaus komunistų ir socialdemokratų pasitarime nutarta steigti Lietuvos ir Baltarusijos komunistų organizaciją (dokumentas Nr. 6), rugsėjo 15 d. komunistų konferencijoje Marijampolės apsk. Užbalių k. pasisakyta už Lietuvos komunistų partiją (dokumentas Nr. 7), spalio 1–3 d. komunistų suvažiavime Vilniuje įsteigta bolševikinio tipo Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija (LBKP). Suvažiavimas priėmė RKP(b) programą ir taktiką, Lietuvos sąlygoms pritaikytus įstatus (dokumentai Nr. 8, 10), nubrėžė kursą ginkluoto sukilimo keliu paimti valdžią ir prijungti Lietuvą prie Sovietų Rusijos, išrinko centro komitetą (CK). Partija įstojo į RKP(b) teritorinės organizacijos teisėmis, numatė veikti Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos teritorijoje, kurią Vokietijos kariuomenė užėmė per 1915 m. rudens puolimą („pirmąją okupaciją“). Spalio 3–4 d. CK plenumas nustatė partijos struktūrą, išrinko CK prezidiumą (Pranas Eidukevičius (dokumentas Nr. 9), Konstantinas Kernovičius (dokumentas Nr. 11), Romanas Pileris). CK plenumas skyrė lėšas partijos kadrų išlaikymui: po 550–700 ostmarkių per mėnesį etatiniams ir po 200 ostmarkių kitiems organizatoriams (dokumentas Nr. 12). Partijos darbuotojų atlyginimai buvo padidinti gruodį: atsakingiems darbuotojams nutarta mokėti po 1000, kitiems – po 500–700 ostmarkių per mėnesį (dokumentas Nr. 28). Partijai vadovavo Vincas Mickevičius-Kapsukas (dokumentas Nr. 24) ir Zigmas Aleksa-Angarietis (dokumentas Nr. 19), lapkričio pabaigoje kooptuoti į LBKP CK narius.

     1918 m. lapkričio 11 d. Vokietijai sudarius paliaubas su Santarve, Sovietų Rusija anuliavo Bresto taiką ir pradėjo karinę ekspansiją. Raudonoji armija patraukė į Vakarus, gruodžio 10 d. užėmė Daugpilį ir pasiekė Lietuvos sieną. Dangstydami revoliucijos eksportą ir siekį susigrąžinti Rusijos imperijai priklausiusias žemes, bolševikai iškėlė pasaulinės socialistinės revoliucijos spartinimo lozungą ir kurstė šalių komunistus sukilimais paremti raudonarmiečių žygį (dokumentas Nr. 22). Vokietijos okupuotų kraštų komunistinių organizacijų centro biuras lapkričio 11 d. paragino komunistus sukilti ir paprašė bolševikų tam skirti 5 mln. rublių (dokumentas Nr. 18). RKP(b) lietuvių sekcijų centro biuras nurodė krašto komunistams rengti valstybės perversmą, sukilti prieš Lietuvos vyriausybę į šalį įžengus Sovietų Rusijos kariuomenei (dokumentas Nr. 16), tam skyrė 1,2 mln. rublių (dokumentas Nr. 43). Lietuvių bolševikai agitavo Rusijoje gyvenusius lietuvius stoti į Raudonosios armijos 5-ąjį Vilniaus šauliųpulką, besirengiantį žygiuoti į Lietuvą (dokumentai Nr. 32, 33), lapkričio 17 d. paprašė Rusijos bolševikų papildomai skirti 33,4 mln. rublių sukilimui, kariuomenės organizavimui ir kovai su nepriklausomos Lietuvos valdžia (dokumentas Nr. 20). Lietuvoje komunistai organizavo ginkluotus būrius (dokumentai Nr. 35, 52), bet sukilimui rengėsi vangiai, kliovėsi Raudonąja armija ir laukė jos puolimo. LBKP CK gruodžio 8 d. sudarė V. Kapsuko vadovaujamą Laikiną revoliucinę vyriausybę (dokumentas Nr. 23). Po kelių dienų V. Kapsukas išvyko į Daugpilį susitikti su Raudonosios armijos vadovybe, iš ten pasiuntė į Maskvą savo vyriausybės manifesto projektą. Sovietų Rusijos tautybių reikalų liaudies komisaras Josifas Stalinas nurodė išbraukti iš jo teiginį apie krašto prijungimą prie Sovietų Rusijos ir deklaruoti sovietinės Lietuvos savarankiškumą (dokumentas Nr. 25). Manifestas buvo paskelbtas gruodžio 19 d. Maskvoje, po to atvežtas į Lietuvą ir gruodžio 24 d. paskleistas Vilniuje (dokumentas Nr. 26). Lietuvos socialdemokratai ir kitos kairiosios jėgos rinko darbininkų atstovų tarybas (dokumentas Nr. 21), Vilniaus darbininkų atstovų taryba gruodžio 15 d. pasiskelbė valdžia mieste, bet nepripažino V. Kapsuko vyriausybės. Komunistų pastangos sukelti sukilimą žlugo. Tuomet jie ėmė raginti bolševikus paspartinti karinę intervenciją, kad Raudonosios armijos pagalba galėtų užgrobti valdžią. LBKP CK gruodžio 20 d. pranešė, kad būtina forsuoti Sovietų Rusijos kariuomenės žygį į Vilnių (dokumentas Nr. 28).

     Gruodžio pabaigoje Vokietijos kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, Raudonoji armija įžengė į Lietuvą, gruodžio 22 d. užėmė Švenčionis ir Zarasus, 23 d. – Uteną, 27 d. – Rokiškį, 1919 m. sausio 4 d. priartėjo prie Vilniaus. V. Kapsuko vyriausybė gruodžio 26 d. Daugpilyje nurodė komunistams steigti karinius-revoliucinius komitetus ir imti valdžią (dokumentas Nr. 30). Komunistai agitavo gyventojus pasitikti interventus kaip išvaduotojus ir kurstė kariauti su nepriklausomos Lietuvos valdžia (dokumentas Nr. 27). Lietuvos vyriausybė gruodžio 29 d. paskelbė notą Sovietų Rusijai ir pakvietė tautą ginti tėvynę. 1919 m. sausio 2 d. iš Vilniaus išvykus paskutiniams Vokietijos kariuomenės daliniams, M. Šleževičiaus vyriausybė persikėlė į Kauną. Lenkijos kariuomenė sausio 1 d. užėmė Vilnių, susidorojo su Vilniaus darbininkų atstovų taryba, bet, priartėjus Raudonajai armijai, pasitraukė iš miesto. Sausio 5 d. į Vilnių įžygiavo Pskovo divizijos kariai, sausio 7 d. į miestą atvyko V. Kapsukas. Iki vasario Raudonoji armija užgrobė Rytų ir Šiaurės Lietuvą. Lietuvos vyriausybė kontroliavo pietvakarinę Lietuvos dalį.

     Šiuo sunkiausiu Lietuvai metu svarbiausias valstybės uždavinys buvo apginti šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Rusijos invazijos. Su Lietuva kovojo 20 tūkst. Raudonosios armijos Pskovo (vėliau – Lietuvių) ir 2-osios internacionalinės (vėliau – 2-osios Latvių) šaulių divizijų karių, jiems talkino vietos komunistų būriai (dokumentai Nr. 36, 39, 56). Lietuvos kariuomenėje vasarį buvo apie 4–4,5 tūkst. savanorių. Vyriausybei pažadėjus savanorius aprūpinti žeme, į kariuomenę stojo daugiau žmonių ir balandį joje buvo 11 tūkst., rugsėjį – 20 tūkst. karių. Lietuvai kariauti padėjo 4 tūkst. Saksonijos savanorių, Vokietijos kariuomenės Šiaulių brigados kariai. Lietuvos vyriausybė sutelkė krašto išteklius kovai už nepriklausomybę. Raudonosios armijos okupuotoje teritorijoje gyventojai būrėsi į partizanų rinktines, kovojusias su bolševikais. Vasario 7 d. Lietuvos savanoriai atrėmė Raudonosios armijos puolimą prie Kėdainių, sustabdė jos veržimąsi ir pradėjo puolamąsias operacijas. Kariaudama su Sovietų Rusija, Lietuva taip pat kovojo su bermontininkais ir į kraštą įsiveržusia Lenkijos kariuomene. Balandžio 19 d. Lenkijos daliniai užėmė Vilnių ir brovėsi į šalies gilumą.

     1918 m. gruodžio 22 d. Sovietų Rusija paskelbė pripažįstanti sovietinę Lietuvą (dokumentas Nr. 29) ir rengėsi prijungti ją ir kitas Raudonosios armijos užgrobtas teritorijas. 1919 m. sausį RKP(b) CK padalino Baltarusijos teritoriją, 3 gubernijas prijungė prie Rusijos, o kitas 2 nutarė sujungti su užgrobtomis Lietuvos žemėmis į vieną administracinį vienetą (dokumentas Nr. 42). LBKP vadovybei pritarus šiam sprendimui (dokumentai Nr. 41, 44), vasario 27 d. Vilniuje įvyko jungtinis Lietuvos ir Baltarusijos tarybų suvažiavimas, kuris paskelbė apie Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės respublikos (Lietbelo) įkūrimą, sudarė V. Kapsuko vadovaujamą Liaudies komisarų tarybą (dokumentas Nr. 57) ir Kazimiero Cichovskio (dokumentas Nr. 45) pirmininkaujamą Lietbelo Centro vykdomąjį komitetą. Rusijos bolševikai numatė, kad Lietbelas taps teritorine Sovietų Rusijos sienų apsauga („buferiu“) ir tiltu bolševizmo ekspansijai į Europą, o ateityje – unitarinės Rusijos valstybės dalimi. Suliejus teritorijas, susijungė ir jose veikusios komunistinės organizacijos. Kovo 4–6 d. Vilniuje įvyko LBKP ir Baltarusijos komunistų partijos (BKP) suvažiavimas, kuris sujungė partijas į Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partiją (LBKP), priėmė RKP(b) programą ir išrinko V. Kapsuko vadovaujamą centro komitetą (dokumentas Nr. 47). Jungtinė partija įstojo į RKP(b) srities organizacijos teisėmis. Siekdami paspartinti Raudonosios armijos okupuotų kraštų sujungimą ir pajungti jų išteklius bolševizmo ekspansijos reikmėms, Rusijos bolševikai birželį sudarė sovietinių respublikų karinę sąjungą ir įtraukė į ją Lietbelą (dokumentas Nr. 53).  

     Svarbiausias komunistų uždavinys buvo talkinti bolševikų interventams kovoje su nepriklausoma Lietuvos valstybe. Sovietų Rusijos užgrobtoje Lietuvos teritorijoje V. Kapsuko vyriausybė įvedė karo stovį, Raudonosios armijos reikmėms rekvizavo maistą ir pašarus (dokumentas Nr. 46), gyventojams uždėjo dideles kontribucijas. Komunistai išvystė ardomąją veiklą tarp Lietuvos savanorių (dokumentas Nr. 54), agitavo stoti į Raudonąją armiją (dokumentas Nr. 55), organizavo Žemaičių pulką ir kitus ginkluotus būrius (dokumentai Nr. 36, 48, 60), kurstė žmones kovoti su nepriklausomos Lietuvos valdžia (dokumentas Nr. 38). V. Kapsuko vyriausybė steigė karinius-revoliucinius komitetus (dokumentai Nr. 31, 34), pagal bolševikų pavyzdį organizavo tarybas (dokumentai Nr. 37, 40), nacionalizavo žemę, bankus, pramonės ir prekybos įmones, nacionalizuotuose dvaruose kūrė sovietinius ūkius ir komunas, vykdė kitus pertvarkymus. Rusijos bolševikai finansiškai rėmė savo talkininkus: sausio 5 d. skyrė jiems 2 mln., sausio 21 d. – 100 mln., balandžio 2 d. – papildomai dar 100 mln. rublių. Komunistų priešiškumas tautos siekiams ir talkinimas interventams sukėlė prieš juos visuomenę. Krašte kilo pasipriešinimas. Komunistai griebėsi teroro, bet nepajėgė palaužti žmonių ryžto kovoti už šalies nepriklausomybę (dokumentai Nr. 49, 50, 51).  

     1919 m. pavasarį Lietuvos kariuomenė pradėjo puolimą pieš Raudonąją armiją, iki liepos išstūmė ją iš didesnės šalies dalies, rugpjūčio 29 d. nubloškė raudonarmiečius už Dauguvos upės ir išvadavo kraštą. Žlugo bolševikų pastangos sugrąžinti Lietuvą Rusijai pasitelkiant vietos komunistus. Sovietų Rusija nutarė likviduoti Lietbelą. J. Stalinui nurodžius, LBKP CK liepos 16 d. paleido V. Kapsuko vyriausybę (58, 59). Rugsėjo pradžioje krašto komunistai pripažino savo pralaimėjimą ir pasitraukė į pogrindį.1920 m. rugsėjį jie atsiskyrė nuo Baltarusijos komunistų ir sudarė atskirą Lietuvos komunistų partiją. Komunistai pasitraukė iš viešo visuomenės gyvenimo, bet, kurstomi bolševikų, tęsė priešvalstybinę veiklą. Pralaimėjusi karą, 1919 m. rugsėjį Sovietų Rusija pasiūlė Lietuvai taiką ir 1920 m. liepos 13 d. pasirašė taikos sutartį, kuria pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą (dokumentas Nr. 61).

     Nepriklausomybės kovose Lietuva apgynė savo valstybingumą nuo bolševikų ekspansijos, sugriovė kėslus prijungti šalį prie Sovietų Rusijos ir panaudoti Lietuvą kaip tiltą komunizmo plitimui į Vakarus. Kovose už laisvę stiprėjo atgimusi tauta ir valstybė, brendo dvasinės ir pilietinės vertybės, padėjusios kurti modernią visuomenę ir įsilieti į Vakarų civilizacijos erdvę.

Dokumentus parodai atrinko ir pratarmę parengė Nijolė Maslauskienė, Dorota Mordas.

Parodos dokumentų sąrašas

Maloniai kviečiame apžiūrėti parodą

     Norėdami pasididinti eksponatą, spauskite ant paveiksliuko, o jei dokumentas jums dar bus neįskaitomas, eksponato apatiniame dešiniajame kampe paspauskite šį ženklą. Jo pagalba dokumentą galėsite atsisiųsti arba atsidaryti naršyklėje.

1917 m. rugsėjo 21 d. Lietuvių konferencijos rezoliucija dėl nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės etnografinėse ribose sukūrimo ir Steigiamojo seimo sušaukimo Vilniuje. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 7, b. 7, l. 15a.

Ištrauka iš Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) (RSDDP(b)) lietuvių sekcijų konferencijos 1918 m. sausio 5–8 d. Petrograde rezoliucijos, pasisakančios prieš Lietuvos nepriklausomybę.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 1, l. 11–12.

Ištrauka iš Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų 1918 m. gegužės 26–27 d. konferencijos nutarimo apie komunistų organizacijos sukūrimą Lietuvoje.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 2, l. 5.

Ištrauka iš Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų centro biuro 1918 m. liepos 25 d. posėdžio protokolo apie komunistinių organizacijų kūrimą Lietuvoje.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 3, l. 15, 17.

Komunistų agitacinis piešinys „Piršlybos“. 1918 m.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 130.

Lietuvos ir Baltarusijos socialdemokratų darbininkų partijos centro komiteto ir Vilniaus komiteto 1918 m. rugpjūčio 14 d. pasitarimo Vilniuje dėl Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) steigimo protokolas. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 4, l. 1.

Lietuvos komunistų partijos (LKP) 1918 m. rugsėjo 15 d. konferencijos Marijampolės apsk. Užbalių k. dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) steigimo protokolas.  

LYA, f. 77, ap. 1, b. 6, l. 1.          

Ištrauka iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) I suvažiavimo 1918 m. spalio 1–3 d. Vilniuje rezoliucijos taktikos klausimu apie komunistų diktatūros ir socialistinės santvarkos įvedimą revoliucijos būdu.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 7, l. 24.

Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto prezidiumo narys Pranas Eidukevičius. [1918 m.] Fotonuotrauka.

LYA, f. 8697, ap. 1, b. 4, l. 4.

Ištrauka iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) įstatų, priimtų LKP I suvažiavime. 1918 m. spalio 3 d.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 9, l. 8.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto prezidiumo narys, Laikinosios revoliucinės vyriausybės narys Konstantinas Kernovičius. [1918 m.] Fotonuotrauka.

LYA, f. 77, ap. 28, b. 5065, l. 18-1.

Ištrauka iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto 1918 m. spalio 3–4 d. posėdžio protokolo apie partijos darbuotojų paskirstymą ir jų atlyginimų nustatymą. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 10, l. 1.

Okupuotų kraštų komunistinių organizacijų 1918 m. spalio 19–24 d. konferencijos Maskvoje tezės einamojo momento, taktikos ir lozungų klausimais, kuriose nubrėžta komunizmo ekspansijos ir įsiviešpatavimo pasaulyje strategija. Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 8, l. 111–113.

Ištraukos iš Okupuotų kraštų komunistinių organizacijų centro biuro atsišaukimo į gyventojus apie telkimąsi kovai su kraštų vyriausybėmis dėl sovietų valdžios įvedimo ir pasaulinės socialistinės valstybės sudarymo. [1918 m. spalis] Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 1, l. 1.

Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos ir Baltarusijos socialdemokratų darbininkių partijos, Visuotinės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjungos (Bundo), Socialistų revoliucionierių partijos atsišaukimas dėl telkimosi į kovą su Lietuvos Valstybės Taryba už socialistinės santvarkos įvedimą krašte. [1918 m. spalis] Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 7, b. 2, l. 6.

Ištrauka iš Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų centro biuro 1918 m. lapkričio 10 d. posėdžio Maskvoje protokolo apie valstybės perversmo organizavimą Lietuvoje, valdžios užgrobimą ir kovą su nepriklausoma Lietuvos valstybe.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 3, l. 68–69.

Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos komunistų partijų centro biuro 1918 m. lapkričio 11 d. atsišaukimas dėl pasaulinės revoliucijos sukėlimo, kovos su šalių vyriausybėmis už sovietų valdžią ir pasaulinę komunizmo pergalę. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 75.

Ištrauka iš Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų centro biuro 1918 m. lapkričio 12 d. posėdžio Maskvoje protokolo apie pasirengimą komunistų sukilimui Lietuvoje, Okupuotų kraštų komunistinių organizacijų centro biuro nutarimą prašyti Rusijos bolševikų skirti 5 mln. rublių komunistų sukilimams Vokietijos okupuotose kraštuose parengti.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 3, l. 71–72.

Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų centro biuro narys, Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto narys Zigmas Aleksa-Angarietis. 1918 m. Fotonuotrauka.

LYA, f. 5420, ap. 1, b. 32, l. 109.

Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų centro biuro 1918 m. lapkričio 17 d. aiškinamasis raštas dėl ginkluoto sukilimo parengimo, Raudonosios armijos dalinio išlaikymo ir ginkluotos kovos su Lietuvos vyriausybe išlaidų sąmatos. Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 37, l. 1–3.

Lietuvos socialdemokratų partijos atsišaukimas dėl tarybų rinkimo ir laikinųjų Vilniaus darbininkų atstovų tarybos įstatų. [1918 m. lapkritis]. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 5.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto atsišaukimas dėl pasaulinės socialistinės revoliucijos spartinimo, ginkluotos kovos su Lietuvos vyriausybe organizavimo. [1918 m. lapkritis]. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 4.

Ištrauka iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto 1918 m. gruodžio 8 d. posėdžio Vilniuje protokolo apie Laikinosios revoliucinės vyriausybės sudarymą. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 10, l. 23.

Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų centro biuro narys, Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto narys, Laikinosios revoliucinės vyriausybės pirmininkas Vincas Mickevičius-Kapsukas. [Be datos] Fotonuotrauka.

LYA, f. 77, ap. 28, b. 7280, l. 114.

Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų vyriausybės manifesto projekto tekstas, pataisytas atsižvelgus į Sovietų Rusijos tautybių reikalų liaudies komisaro Josifo Stalino pastabas. [1918 m. gruodžio 16 d.] Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 31, l. 13.

Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybės 1918 m. gruodžio 16 d. manifestas. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 133.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto 1918 m. gruodžio 17 d. atsišaukimas, agituojantis remti Raudonosios armijos intervenciją į Lietuvą ir kovoti su Lietuvos vyriausybe. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 8.

Ištrauka iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto 1918 m. gruodžio 20 d. posėdžio Vilniuje protokolo apie būtinybę paspartinti Raudonosios armijos žygį į Vilnių, padidinti partijos darbuotojų atlyginimus. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 10, l. 49.

Sovietų Rusijos Liaudies Komisarų Tarybos 1918 m. gruodžio 21 d. dekretas dėl Sovietų Lietuvos pripažinimo. Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 30, l. 1.

Ištrauka iš Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės 1918 m. gruodžio 26 d. pasitarimo Daugpilyje (Dvinske) protokolo apie revoliucinių komitetų steigimą Lietuvoje. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 34, l. 5, 6.

Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. instrukcija dėl revoliucinių komitetų. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 5, l. 1.

Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) Samaros lietuvių sekcijos karių verbavimo punkto 1918 m. gruodžio mėn. atsišaukimas dėl karo pabėgėlių lietuvių verbavimo į Raudonosios armijos Vakarų (vėliau – Pskovo) divizijos 5-ąjį Vilniaus šaulių pulką. Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 37, l. 5.

Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų centro biuro instrukcija dėl Raudonosios armijos Vakarų (vėliau – Pskovo) divizijos 5-ojo Vilniaus šaulių pulko organizavimo ir karo pabėgėlių lietuvių verbavimo į jį. 1918 m. Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 37, l. 4.

Žemaitijos karinio-revoliucinio komiteto 1919 m. sausio   27 d. manifestas. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 5, l. 2b.

Joniškėlio komunistų karinio būrio vadas Ignas Gaška. [1919 m.] Fotonuotrauka.

LYA, f. 77, ap. 28, b. 2985, l. 14.

Komunistų ginkluoto būrio kariai, kovoję su Lietuvos kariuomene. 1919 m. Fotonuotrauka.

LYA, f. 16895, ap. 1, b. 30, l. 7-2.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) Vilniaus miesto komiteto 1919 m. sausio 30 d. atsišaukimas dėl sovietų rinkimų. Spaudinys. Rusų k.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 105.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto 1919 m. sausio 31 d. atsišaukimas, agituojantis remti Raudonosios armijos intervenciją į Lietuvą ir kovoti su nepriklausomos Lietuvos valdžia. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 9.

Raudonosios armijos kariai, kovoję su Lietuvos kariuomene. 1919 m. Fotonuotrauka.

LYA, f. 16895, ap. 1, b. 30, l. 7-3.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto atsišaukimas apie sovietus ir jų rinkimų instrukcijos projektą. 1919 m. sausis. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 27.

Ištrauka iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) 1919 m. vasario 2–4 d. konferencijos Vilniuje protokolo apie Sovietų Lietuvos ir Sovietų Baltarusijos sujungimą. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 3, l. 3, 19.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto 1919 m. vasario 5 d. posėdžio Vilniuje protokolo priedas. Pranešimas apie Baltarusijos komunistų partijos (bolševikų) centro biuro, Sovietų Rusijos Centro vykdomojo komiteto pirmininko Jakovo Sverdlovo, Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) centro komiteto nario Adolfo Jofės, Sovietų Rusijos diplomatinio korpuso narių, Lietuvos laikinosios revoliucinės vyriausybės pirmininko Vinco Mickevičiaus-Kapsuko 1919 m. vasario 5 d. pasitarimą Minske dėl Sovietų Lietuvos ir Sovietų Baltarusijos suliejimo. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 5, l. 23a.

Rusijos komunistų partijos (bolševikų) (RKP(b)) lietuvių sekcijų centro biuro išlaidų, skirtų Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto veiklai ir ginkluoto sukilimo parengimui, ataskaitos dalis. Asmenų, 1918 m. gegužės 13 d. – 1919 m. vasario 13 d. gavusių pinigus iš RKP(b) lietuvių sekcijų centro biuro, LBKP sąskaitos, sąrašas. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 1, b. 39, l. 7–9.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos centro komiteto 1919 m. vasario 25 d. posėdžio Vilniuje dėl Sovietų Lietuvos ir Sovietų Baltarusijos suliejimo protokolas. Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 5, l. 60– 61.

Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės respublikos (Lietbelo) Centro vykdomojo komiteto prezidiumo pirmininkas Kazimieras Cichovskis. [Be datos] Fotonuotrauka.

LYA, f. 77, ap. 28, b. 1737, l. 4.

Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės respublikos (Lietbelo) Liaudies Komisarų Tarybos įsakymas dėl gyvulių rekvizicijos Raudonosios armijos reikmėms. [1919 m. vasaris] Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 25, l. 61.

Ištrauka iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) ir Baltarusijos komunistų partijos (BKP) 1919 m. kovo 4–6 d. suvažiavimo Vilniuje protokolo apie partijų sujungimą, jungtinės Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto rinkimus. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 2, l. 1, 52.

Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės respublikos (Lietbelo) Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko Vinco Mickevičiaus-Kapsuko raštas Lietbelo karo reikalų liaudies komisarui Josifui Unšlichtui dėl nesėkmingo gyventojų mobilizavimo į Raudonąją armiją ir neveiklumo formuojant Lietbelo karinius dalinius. [1919 m. kovas] Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 56, l. 3.

Ištrauka iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto 1919 m. balandžio 6 d. posėdžio Vilniuje protokolo apie gyventojų pasipriešinimo Raudonosios armijos intervencijai slopinimo organizavimą. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 5, l. 114–115.

Švenčionių ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija 1919 m. balandžio 21 d. įsakymas dėl gyventojų nuginklavimo, pasipriešinimo Raudonosios armijos intervencijai slopinimo. Spaudinys. Rusų k.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 5, l. 10.

Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės respublikos (Lietbelo) Liaudies Komisarų Tarybos 1919 m. gegužės 2, 13 d. posėdžių Minske nutarimas dėl Ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija ir spekuliacija (ČK) prie Lietbelo vidaus reikalų liaudies komisariato įsteigimo. Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 25, l. 47.

Kupiškio komunistų karinio dalinio organizatorius Petras Pajarskis. 1919 m. Fotonuotrauka.

LYA, f. 77, ap. 28, b. 8076, l. 131-1.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto Politinio biuro 1919 m. gegužės 31 d. posėdžio Minske dėl sovietinių respublikų karinės sąjungos sudarymo protokolas. Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 6, l. 20.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto atsišaukimas į Lietuvos karius savanorius. 1919 m. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 2, l. 52.

Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės respublikos (Lietbelo) karo reikalų liaudies komisariato Agitacijos ir apšvietos skyriaus atsišaukimas, agituojantis stoti į Raudonąją armiją ir jos gretose kariauti su Lietuvos valstybe. 1919 m. Spaudinys.

LYA, f. 1770, ap. 8, b. 5, l. 26.

Raudonosios armijos kariai, kovoję su Lietuvos kariuomene. 1919 m. Fotonuotrauka.

LYA, f. 16895, ap. 1, b. 30, l. 7-1.

Sovietų Rusijos Centro vykdomojo komiteto pirmininkas Michailas Kalininas susitikime su Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės respublikos (Lietbelo) Liaudies Komisarų Tarybos (LKT) nariais. Pirmoje eilėje iš kairės: 1. Lietbelo karo reikalų liaudies komisaras Josifas Unšlichtas, 2. Michailas Kalininas, 3. Lietbelo LKT pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras Vincas Mickevičius-Kapsukas, antroje eilėje iš kairės: 3. Lietbelo vidaus reikalų liaudies komisaras Zigmas Aleksa-Angarietis. Minskas, 1919 m. birželis. Fotonuotrauka.

LYA, f. 4182, ap. 1, b. 48, l. 2-1.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos centro komiteto 1919 m. liepos 15 d. posėdžio Minske dėl Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės respublikos (Lietbelo) Liaudies Komisarų Tarybos likvidavimo protokolas. Kopija. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 5, l. 223.

Ištrauka iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto 1919 m. liepos 16 d. posėdžio Minske protokolo apie Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės respublikos (Lietbelo) Liaudies komisarų tarybos veiklos sustabdymą. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 5, l. 232.

Buvusio Raudonosios armijos 2-osios Latvių šaulių divizijos Žemaičių pulko vado Felikso Baltušio-Žemaičio 1919 m. lapkričio 10 d. raštas Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos (LBKP) centro komiteto nariui Rapolui Rasikui dėl pulko organizavimo ir nesėkmingos kovos su Lietuvos ir Vokietijos savanoriais. Dokumentas rusų k.

LYA, f. 77, ap. 2, b. 56, l. 7–8.

Ištrauka iš Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 13 d. taikos sutarties teksto. Spaudinys.

LYA, f. 77, ap. 3, b. 72, l. 2–3.