Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba

VOKIETIJOS IR JOS SĄJUNGININKŲ KARO BELAISVIAI LIETUVOJE

I. KARO BELAISVIŲ LAGERIAI SOVIETŲ SĄJUNGOJE IR LIETUVOJE

1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinės Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją ir per kelias savaites užėmė jos vakarinę dalį. Prancūzija ir Didžioji Britanija, vykdydamos savo įsipareigojimus Lenkijai, rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Prasidėjo šešerius metus trukęs Antrasis pasaulinis karas. Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS–Vokietijos susitarimus (Molotovo-Ribentropo paktą), prisidengusi baltarusių ir ukrainiečių gynimo pretekstu, 1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija užėmė rytinę Lenkijos dalį. Į nelaisvę paėmus tūkstančius Lenkijos karių ir valstybės pareigūnų, SSRS teritorijoje pradėta kurti karo belaisvių ir internuotųjų lagerių sistema. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos 1939 m. rugsėjo 19 d. įsakymu buvo įkurta SSRS NKVD Karo belaisvių valdyba ir 8 karo belaisvių lageriai.

1941 m. birželio 22 d Vokietija užpuolė SSRS. Pirmaisiais Vokietijos – SSRS karo metais Raudonoji armija į nelaisvę paėmė nedaug vokiečių karių. Didesnis jų skaičius į nelaisvę pateko po Raudonosios armijos 1941 m. gruodžio kontrpuolimo prie Maskvos, ypač 1943 m. po Stalingrado kautynių ir sovietams sėkmingo 1944 m. vasaros puolimo kodiniu pavadinimu „Bagrationas“, per kurį Raudonoji armiją įžengė į Lietuvą. Vokietijos–SSRS karo metu, nuo 1941 m. birželio 22 d. iki Vokietijos besąlyginės kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d., į nelaisvę buvo paimta 4377300 įvairių tautybių Vokietijos ir jos sąjungininkų karių. Didžiąją karo belaisvių dalį sudarė Vokietijos ginkluotųjų pajėgų (vermachto) kariai, buvo ir SS kariuomenės karių. Į nelaisvę pateko daugiau nei 200 tūkst. SSRS piliečių, dalyvavusių kare Vokietijos pusėje.

Ženevos konvenciją „Dėl elgesio su karo belaisviais“ SSRS ratifikavo tik 1954 m. balandžio 17 d. Sovietų Sąjungoje karo belaisvių statusą ir laikymo sąlygas reglamentavo SSRS liaudies komisarų tarybos 1941 m. liepos 1 d. nutarimu patvirtinti Karo belaisvių nuostatai, kuriuos vėliau papildė SSRS NKVD-MVD įsakymai, direktyvos ir instrukcijos dėl karo belaisvių konvojavimo, apsaugos, apskaitos, jų susirašinėjimo su šeimos nariais kontrolės, buitinių-sanitarinių sąlygų, skiriamo maisto normų, medicininės priežiūros, darbo jėgos panaudojimo, agentūrinio-operatyvinio, propagandinio politinio ir ideologinio darbo tarp karo belaisvių.

Karo belaisvių reikalus kuravo SSRS NKVD Vyriausioji karo belaisvių ir internuotųjų valdyba. Šios valdybos pavadinimai įvairiais laikotarpiais keitėsi: 1939–1940 m. ji vadinosi SSRS NKVD Karo belaisvių valdyba, 1940–1945 m. – SSRS NKVD Karo belaisvių ir internuotųjų valdyba, 1945–1951 m. – SSRS NKVD (nuo 1946 m. – vidaus reikalų ministerija – MVD) Vyriausioji karo belaisvių ir internuotųjų valdyba, 1951–1953 m. – SSRS MVD Karo belaisvių ir internuotųjų valdyba). SSRS NKVD Vyriausioji karo belaisvių ir internuotųjų valdyba organizavo karo belaisvių evakavimą iš frontų į užnugarį, karo belaisvių lagerių, specialiųjų ligoninių, darbo batalionų steigimą. Iš Raudonosios armijos priėmimo ir surinkimo punktų karo belaisviai būdavo perduodami frontų priėmimo-persiuntimo lageriams, vėliau evakuojami į užnugario gamybinius lagerius. 1946 m. sausio 1 d. duomenimis, SSRS teritorijoje veikė 267 karo belaisvių lageriai su 2112 lagerių poskyrių (11 lagerių skirtų karininkams, 199 – Vakarų šalių kariuomenių karo belaisviams, 49 – Japonijos kariuomenės karo belaisviams, 8 – mišrūs) ir 178 specialiosios ligoninės.

1944 m. liepos 4 d. – 1945 m. sausio 28 d. Raudonosios armijos 1-ojo Pabaltijo ir 3-iojo Baltarusijos frontų kariuomenėms užėmus Lietuvą, jos teritorijoje buvo įsteigti 6 karo belaisvių lageriai su lagerių skyriais. Didžiąją dalį juose įkalintų belaisvių sudarė nelaisvėn paimti vermachto Kuršo grupės, atkirstos nuo vakarinėje Latvijos dalyje buvusių Vokietijos kariuomenės dalinių, bei Rytų Prūsijoje ir Lenkijoje veikusių Vokietijos pajėgų kariai. Raudonosios armijos fronto priėmimo-persiuntimo lagerio Nr. 24 bazėje Vilniuje buvo įkurtas gamybinis karo belaisvių lageris Nr. 195, veikęs nuo 1944 m. rugpjūčio 20 d. iki 1949 m. pradžios. Kaune nuo 1945 m. sausio 1 d. iki 1947 m. lapkričio mėn. veikė gamybinis karo belaisvių lageris Nr. 296. Šilutėje (Macikų k.) buvo įkurtas gydomasis karo belaisvių lageris Nr. 184 fiziškai nusilpusiųjų darbingumui atstatyti, veikęs nuo 1945 m. gegužės 1 d. iki 1947 m. kovo mėn. (nuo 1947 m. kovo iki 1948 m. rugsėjo 17 d. jis veikė kaip karo belaisvių lagerio Nr. 57 6-asis skyrius). Šiauliuose įsteigtas gamybinis karo belaisvių lageris Nr. 294 veikė nuo 1945 m. birželio 1 d. (pradėtas formuoti 1944 m. lapkričio mėn.) iki 1947 m. lapkričio mėn. Perkėlus Telšiuose veikusį fronto priėmimo-persiuntimo lagerį Nr. 57, Klaipėdoje įkurtas gamybinis karo belaisvių lageris Nr. 57, kuris veikė nuo 1945 m. rugpjūčio 1 d. iki 1948 m. liepos mėn. Nuo 1945 m. spalio iki 1946 m. kovo mėn. Kaune veikė lageris Nr. 390, pavaldus SSRS NKVD Plentų valdybai. Neįgyvendinus projekto dėl automagistralės, jungiančios Rusiją su Vokietija, pastatymo ir remontavimo, šis lageris buvo panaikintas. Ligotiems ir sužeistiems karo belaisviams buvo įsteigtos specialiosios ligoninės: Nr. 2652 veikė Vilniuje nuo 1944 m. rugsėjo mėn. iki 1945 m. kovo mėn., Nr. 2652 – Šilutėje (Macikų k.) nuo 1945 m. balandžio mėn. iki 1948 m. liepos mėn., Nr. 1245 – Kaune 1946 m.

Gamybinio lagerio struktūrą sudarė lagerio valdyba ir šalia miesto ar apskrities miesteliuose (Panevėžys, Radviliškis, Kėdainiai, Naujoji Vilnia, Vištytis ir kt.) įsteigti lagerio skyriai, kurių kiekvienas lageris turėjo nuo 4 iki 10. 1946 m. pradžioje iš viso veikė 35 lagerių skyriai. Lagerio vidaus struktūrą sudarė belaisvių darbo brigados ir būriai, kuriems dažniausiai vadovavo sovietams lojalūs karo belaisviai. Karo belaisvių lageriai (išskyrus karo belaisvių lagerį Nr. 390) ir specialiosios ligoninės Lietuvos teritorijoje buvo pavaldūs SSRS NKVD (MVD) Karo belaisvių ir internuotųjų reikalų valdybos filialui – Lietuvos SSR NKVD (MVD) Karo belaisvių ir internuotųjų skyriui (KBIS). Jis įsteigtas vadovaujantis SSRS NKVD 1945 m. sausio 11 d. įsakymu ir likviduotas vadovaujantis SSRS MVD 1948 m. gegužės 20 d. įsakymu. Likvidavus LSSR MVD KBIS, Lietuvos SSR MVD žinion buvo perduota sukurta nauja lagerio Nr. 195 struktūra su 6 lagerių skyriais ir spec. ligonine Nr. 2652 (300 lovų).

Pasibaigus karui pirmaeilis SSRS valdžios uždavinys buvo karo suniokoto ūkio ir miestų atstatymas. Tam plačiai naudoti karo belaisviai. Karo belaisvių darbo jėgos panaudojimas vertintas kaip Vokietijos ūkinė reparacija Sovietų Sąjungai už karo metu patirtus nuostolius. Vien Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto (LKP(b) CK) biuro ir Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Tarybos 1945 m. gruodžio 12 d. nutarimu pramonės atkūrimo ir statybos darbams buvo nukreipta beveik 18 tūkst. karo belaisvių.

SSRS vyriausybės įpareigojimu, NKVD (MVD) buvo atsakinga už karo belaisvių darbingos fizinės būklės palaikymą, darbo našumo didinimą, mirtingumo ir sergamumo mažinimą. Nuo 1946 m. pabaigos į prievartinius darbus pradėti varyti karininkai, išskyrus generolus, kurie niekada nedirbo. Karo belaisvių pajėgomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kt. buvo atstatyti pramonės, administraciniai, kultūros ir gyvenamieji pastatai, tarp jų – Vilniaus oro uostas, staklių gamykla „Žalgiris“, siuvimo fabrikas „Lelija“, Rusų dramos teatras, Operos ir baleto teatras, LKP(b) CK, Mokslų akademijos pastatai, tiltas per Nerį ir kt., Panevėžio, Marijampolės, Pavenčių cukraus fabrikai, Klaipėdos jūrų prekybos uostas, celiuliozės, mėsos kombinatai, poilsio namai „Giruliai“ ir kt.

Vadovaujantis SSRS NKVD 1939 m. rugsėjo 23 d. Karo belaisvių lagerių nuostatais ir SSRS NKVD 1939 m. spalio 8 d. direktyva, lageriuose vykdyta karo belaisvių operatyvinė-čekistinė priežiūra. Karo belaisvių lagerių operatyviniai skyriai tarp karo belaisvių verbavo agentus, kurių pagalba išaiškindavo karo nusikaltėlius, gamybos sabotuotojus, diversijų ir pabėgimų iš lagerių organizatorius, užsienio šalių agentus, galimus karo belaisvių ryšius su netoli lagerių gyvenusiais gyventojais ir antisovietinio pogrindžio nariais, iš Pabaltijo, Pavolgio ir kai kurių Ukrainos sričių kilusius vokiečių tautybės SSRS piliečius, kurie siekdami repatrijuoti prisistatydavo Vokietijos pilietybę turinčiais vokiečių tautybės karo belaisviais. 1945–1948 m. tarp Lietuvoje kalinamų karo belaisvių buvo užverbuotas 931 agentas. Iš agentų gavus informaciją apie karo belaisvių veiklą karo metais, 2304 karo belaisviai buvo įtraukti į operatyvinę įskaitą. Padedant agentams sutrukdyti 444 karo belaisvių bandymai pabėgti iš lagerių. SSRS MVD 1950 m. gegužės mėn. duomenimis, tarp SSRS teritorijoje buvusių karo belaisvių ir internuotųjų buvo atrinkti 986 agentai, kuriuos, atsižvelgus į jų ryšius ir galimybes, numatyta panaudoti po karo Vokietijoje ir kitose šalyse valstybinėse, visuomeninėse, mokslo ir kitose organizacijose.

1944–1949 m. Lietuvos teritorijoje buvo kalinami 92 709 Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisviai – vokiečiai, austrai, rumunai, vengrai, italai, kitų Europos šalių atstovai. Karo belaisvių skaičius nuolat kito, vieni buvo repatrijuojami (apie 23 tūkst.), kiti išvežami į kitus SSRS lagerius (apie 65,5 tūkst.). Lageriuose mirė apie 4 tūkst. karo belaisvių. 1945–1948 m. pabėgo 722 karo belaisviai, iš jų sulaikyti 368 (1949 m. pradžioje 354 dar nebuvo surasti). Siekiant mažinti karo belaisvių mirtingumo rodiklius bei išlaidas skirtas jų maitinimui ir gydymui, SSRS NKVD 1945 m. birželio 15 d. įsakymu nedarbingi karo belaisviai – eiliniai kariai ir puskarininkiai, sergantieji tuberkulioze, distrofija bei invalidai – iš užnugario lagerių ir specialiųjų ligoninių pradėti grąžinti į gimtąsias šalis. SSRS NKVD 1945 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu pradėta čekų, slovakų, lenkų, bulgarų, italų tautybių ir kai kurių kitų Europos šalių karo belaisvių, eilinių karių ir puskarininkių, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, repatriacija į gimtines. Nuo 1946–1947 m. pradėta repatrijuoti ir vokiečių, austrų, rumunų, vengrų tautybių karo belaisvius – iki tol galėjo būti repatrijuoti tik nusilpę ir invalidai.

SSRS NKVD 1946 m. kovo 2 d. duomenimis, užnugario karo belaisvių lageriuose, specialiosiose ligoninėse, darbo batalionuose ir Vakarų frontų grupėse buvo kalinami 162 962 SSRS–Vokietijos frontuose paimti Vokietijos kariuomenės karo belaisviai, iš jų Lietuvos teritorijoje įsteigtuose NKVD karo belaisvių lageriuose – 33549 asmenys.

Dauguma Vakarų valstybių, Antihitlerinės koalicijos sąjungininkių į nelaisvę paimtus karo belaisvius paleido 1945–1946 m. SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų 1947 m. kovo – balandžio mėn. Maskvoje vykusioje 4-oje sesijoje sovietų delegacija pareiškė karo belaisvių repatriaciją užbaigsianti iki 1948 m. gruodžio 31 d., tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė, repatriacijos procesas buvo baigtas tik po Stalino mirties. 1949 m. kovo 22 d. Lietuvoje buvo likę 2208 karo belaisviai: 1964 vokiečiai, 200 austrų, 27 rumunai, 1 prancūzas, 1 lietuvis, 15 vengrų, iš jų 142 karininkai. Jie kalinti lagerio Nr. 195 trijuose skyriuose Vilniaus ir Klaipėdos m. SSRS MVD duomenimis, nuo 1945 m. iki 1950 m. gegužės mėn. iš SSRS buvo repatrijuoti 2247368 Vokietijos kariuomenės karo belaisviai (iš jų 1939063 vokiečių tautybės). Užbaigus internuotųjų ir didžiosios dalies karo belaisvių (išskyrus nuteistųjų už karo nusikaltimus) repatriaciją, 1953 m. balandžio 20 d. SSRS MVD Karo belaisvių ir internuotųjų valdyba ir jos skyriai buvo panaikinti, jų funkcijos perduotos SSRS MVD Kalėjimų valdybai. Karo belaisviai ir internuotieji, nuteisti už karo nusikaltimus, nepriklausomai nuo tautybės ir pilietybės, fizinės būklės ir sveikatos, iš nelaisvės nebuvo paleidžiami iki 1953–1956 m.

II. KARO NUSIKALTĖLIŲ TEISMAI

Karo nusikaltėlių išaiškinimas ir jų patraukimas baudžiamojon atsakomybėm buvo svarbus Antihitlerinės koalicijos uždavinys. 1943 m. spalio 30 d. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas, Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis ir VKP(b) CK generalinis sekretorius, SSRS Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas Josifas Stalinas Maskvoje pasirašė deklaraciją „Dėl hitlerininkų atsakomybės už vykdomus žvėriškumus“. Joje deklaruota, kad už žudynes ir žiaurumus atsakingų ar laisvanoriškai jose dalyvavusių Vokietijos kariuomenės karininkų ir kareivių, nacionalsocialistų darbininkų partijos narių paieška karui pasibaigus bus vykdoma pagal iš anksto sudarytus sąrašus, o nusikaltėlius suradus, jie bus siunčiami teisti į tas šalis, kuriose įvykdė nusikaltimus, kad būtų nubausti pagal tos šalies įstatymus. Nacių karo nusikaltėlių baudžiamosios atsakomybės klausimai aptarti 1945 m. vasario 4–11 d. Jaltos ir 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijų sprendimuose, Kontrolės Tarybos Vokietijoje 1945 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. 10 „Dėl asmenų, kaltų įvykdžius karo nusikaltimus, nusikaltimus taikai ir žmoniškumui“. 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londone buvo pasirašytas SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybių susitarimas dėl Europos Ašies valstybių (Vokietijos, Italijos, Japonijos) pagrindinių karo nusikaltėlių, kurių nusikaltimai nesusiję su tam tikra geografine vieta, teisminio persekiojimo. Šiuo susitarimu įkurtas Tarptautinis karo tribunolas, kurio teismo procesas vyko JAV okupacinėje Vokietijos zonoje, Niurnberge 1945 m. lapkričio 20 – 1946 m. spalio 1 d.

Tarptautinio karo tribunolo įstatuose karo nusikaltimai buvo suskirstyti į tris kategorijas: nusikaltimai taikai – agresyvaus karo planavimas, paruošimas ir vedimas, pažeidžiant tarptautines sutartis; karo nusikaltimai – bendru valstybių susitarimo pagrindu priimtų kariavimo įstatymų ir taisyklių pažeidimai (civilių gyventojų žudymas, kankinimas, prievartinis darbas, karo belaisvių žudymas ar kankinimas, visuomeninės ar privačios nuosavybės plėšimas, miestų, kaimų griovimas ir kt.); nusikaltimai žmoniškumui – masinis žmonių naikinimas rasiniu, etniniu, religiniu pagrindu bei žiaurus elgesys su civiliais gyventojais. Karo tribunolų teisminiai procesai karo nusikaltėliams vyko visose Vokietijos okupacinėse zonose. Didžioji dalis karo nusikaltėlių (dalis karo belaisvių, vietiniai kolaborantai) buvo teisiami nacionaliniuose teismuose JAV, Prancūzijoje, Lenkijoje, Danijoje, kitose Europos šalyse. Karo nusikaltėlių kategorijai buvo priskirti dalyvavusieji baudžiamosiose akcijose (žmonių žudynėse), tarnavusieji Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos smogikų padalinyje (SA), SS daliniuose, valstybės saugumo tarnyboje (SD), slaptojoje valstybės policijoje (gestape), policijoje, žandarmerijoje (karo lauko policijoje), žvalgybos, kontržvalgybos organuose, koncentracijos stovyklose, karo belaisvių lageriuose ir kitose baudžiamosios bei specialiosios paskirties struktūrose.

SSRS teritorijoje karo nusikaltėliai buvo baudžiami pagal SSRS Aukščiausiosios Tarybos (AT) Prezidiumo 1943 m. balandžio 19 d. įsaką „Dėl priemonių baudžiant vokiečių fašistinius piktadarius, kaltus už civilių tarybinių piliečių ir raudonarmiečių karo belaisvių kankinimą ir žudymą, šnipus, tėvynės išdavikus iš tarybinių piliečių ir jų pagalbininkų tarpo“. Įsakas buvo taikomas tiek SSRS, tiek užsienio šalių piliečiams, apkaltintiems talkininkavimu naciams ir padariusiems nusikaltimus prieš sovietinius karo belaisvius ar civilius gyventojus. Įsako 1 straipsnyje nurodyta, kad „vokiečių, italų, rumunų, vengrų, suomių fašistiniai piktadariai, įvykdę civilių gyventojų ir paimtų nelaisvėn raudonarmiečių nužudymus ir kankinimus“, baudžiami mirties bausme pakariant (nuo 1947 m. gegužės 5 d. iki 1950 m. sausio 12 d. mirties bausmė SSRS buvo panaikinta). Pirminė atranka (filtracija), atskiriant karininkus nuo eilinių ir puskarininkių, išaiškinant asmenis, tarnavusius žvalgybos ir baudžiamuosiuose organuose, vyko Raudonosios armijos priėmimo punktuose ir frontų priėmimo-persiuntimo lageriuose. Teritoriniai (respublikų, kraštų, sričių) NKVD-MVD organai buvo atsakingi už karo nusikaltėlių išaiškinimą jų kontroliuojamuose karo belaisvių lageriuose. Parengta baudžiamoji byla, gavus SSRS MVD Vyriausiosios karo belaisvių ir internuotųjų valdybos sankciją, buvo perduodama NKVD-MVD kariuomenės Karo tribunolams (panaikinti 1953 m. rugsėjo mėn.). 1945–1947 m. Rygoje, Minske, Brianske, Smolenske, Leningrade ir kt. SSRS vietovėse buvo organizuota 17 atvirų teisminių procesų, kuriuose nuteistas 221 karo nusikaltėlis. Kiti karo nusikaltėliai, kaltinti dalyvavimu baudžiamosiose akcijose, buvo teisiami uždaruose teismo posėdžiuose jų laikymo teritorijoje, taip pat ir Lietuvoje. Ne visose bylose buvo surinkta pakankamai kaltės įrodymų. SSRS MVD 1949 m. rugsėjo 23 d. duomenimis, už karo nusikaltimus MVD Karo tribunolai nuteisė daugiau nei 13 tūkst. karo belaisvių.

Lietuvos SSR MVD duomenimis, 1944–1948 m. Lietuvoje už karo nusikaltimus baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 393 karo belaisviai. SSRS okupacinės struktūros 1944-1945 m. Lietuvoje suėmė ir teisė iš Lietuvos teritorijos kartu su kitais okupacinės kariuomenės daliniais nepasitraukusius karo nusikaltėlius: Raudonosios armijos karininkų šeimų koncentracijos stovyklos viršininkę Elizabetą Zeeling (Elisabeth Seeling), Šančių konclagerio viršininką Kurtą Bencko, kuris po karo slapstėsi pas buvusią Šančių konclagerio kalinę Rachelę Zaider, laikraščio „Kauener Zeitung“ inspektorių Hubertą Šillerį (Schiller). 1946 m. Vilniuje mirties bausme buvo nuteistas, Berlyne 1945 m. suimtas, Lietuvos saugumo srities komendantas generolas majoras Emilis Justas. 1944–1947 m. nuteistųjų mirties bausme, tarp jų užsienio šalių piliečių, palaikai būdavo užkasami Tuskulėnų dvaro teritorijoje Vilniuje. Dalis suimtų karo belaisvių tolesniam baudžiamosios bylos tyrimui buvo perduodami kitiems SSRS MVD teritoriniams skyriams (Maskvos sr., Baltarusijos ir kt.).

Po Stalino mirties pradėta nuteistų asmenų, tarp jų karo belaisvių ir internuotųjų, amnestija. SSKP CK prezidiumo 1953 m. balandžio 15 d. nutarimu „Dėl užsieniečių, nuteistų laisvės atėmimu, nuosprendžių peržiūrėjimo“, tarpžinybinė SSRS teisingumo, vidaus reikalų, užsienio reikalų ministerijų ir Prokuratūros komisija peržiūrėjo teismų nuosprendžius. Iš 18393 tuo metu buvusių nuteistų karo belaisvių iš įkalinimo anksčiau laiko numatyta paleisti 6162 karo belaisvius ir internuotuosius, nuteistus už gyventojų varymą priverstiniams darbams į Vokietiją, jų turto plėšimą ir pan. Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) kanclerio Konrado Adenauerio 1955 m. rugsėjo mėn. vizito Maskvoje metu buvo pasirašytas susitarimas dėl diplomatinių SSRS–VFR santykių užmezgimo. Viena svarbiausių jo sąlygų buvo žodinis, dokumentuose nefiksuotas, SSRS įsipareigojimas grąžinti nuteistuosius vokiečių karo belaisvius į ikikarinę jų gyvenamąją vietą. Vadovaujantis SSKP CK prezidiumo 1955 m. rugsėjo 26 d. nutarimu ir SSRS AT Prezidiumo 1955 rugsėjo 28 d. įsaku „Dėl išankstinio Vokietijos piliečių, baustų SSRS teisminių organų už jų įvykdytus nusikaltimus prieš Sovietų Sąjungos tautas karo metu, paleidimo“, nuo 1955 m. rugsėjo 29 d iki 1956 m. sausio 16 d iš įkalinimo pirma laiko buvo paleisti ir į Vokietijos Demokratinę Respubliką bei VFR repatrijuoti 9536 už karo nusikaltimus teisti asmenys. Iki repatriacijos visi paleidžiamieji buvo sutelkti penkiuose SSRS MVD lageriuose. SSRS MVD 1956 m. sausio 18 d. pranešė, kad Vokietijos piliečių, nuteistų už nusikalstamą veiklą SSRS teritorijoje Antrojo pasaulinio karo metu, repatriacija baigta.

Manoma, kad SSRS teritorijoje po karo mirė arba dingo be žinios nuo pusės iki milijono Vokietijos kariuomenės karo belaisvių. Karo belaisvių, ypač mirusiųjų, apskaita, buvo organizuota blogai. Vadovaujantis Ženevos konvencija, apie belaisvio mirtį ir jo palaidojimo vietą turėjo būti pranešama Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui ir šalies, iš kurios kilęs miręs karo belaisvis, vyriausybei, tačiau tai nebuvo vykdoma. Informacija apie karo belaisvių mirtį dažnai buvo slepiama ir nebuvo teikiama nei Raudonajam Kryžiui, nei vyriausybėms, nei artimiesiems. LSSR MVD 1958 m. duomenimis, Lietuvos teritorijoje buvo 8 karo belaisvių ir internuotųjų kapinės. Vadovaujantis SSRS MVD 1959 m. sausio 13 d. nurodymu, karo belaisvių kapinės turėjo būti likviduotos. LSSR viešosios tvarkos apsaugos ministerijos (MOOP) 1965 m. gruodžio mėn. duomenimis, Lietuvos teritorijoje liko tik vienos karo belaisvių kapinės Šiaulių m.

III. NACISTINĖS VOKIETIJOS KARIAI,

PABĖGĘ IŠ KARINIŲ DALINIŲ IR KARO BELAISVIŲ LAGERIŲ

Lietuvos teritorijoje 1944–1945 m. buvo nemažai įvairių tautybių Vokietijos kariuomenės karininkų ir kareivių, kurie čia pateko atsilikę nuo savo dalinių, prasiveržę iš Raudonosios armijos apsupimo ar pabėgę iš karo belaisvių lagerių. Dalis jų slapstėsi bunkeriuose ar pas ūkininkus. Kai kurie, laukdami patogaus momento grįžti į tėvynę, papildė Lietuvos partizanų gretas, ir vėliau sovietų kariuomenės ar saugumo struktūrų buvo suimti arba nužudyti.

1945 m. gegužės mėn. Raudonajai armijai likviduojant apsuptą Vokietijos kariuomenės Kuršo grupuotę, kai kurie kariai, daugiausiai karininkai, išvengė nelaisvės ir slapstėsi Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių apskrityse, Rytų Prūsijos teritorijoje (nuo 1946 m. – RSFSR Kaliningrado sr.). Iš Kuršo grupuotės pasitraukę puskarininkis Peter Bovari (jis taip pat Bentchaim Gelmut Paul, Cisla Paul Paul) (g. 1914 m.) ir leitenantas Fridrich Zenf (g. 1921 m.) 1946 m. įstojo į Lietuvos laisvės armijos Vanagų būrį, vadovaujamą Kazio Norvilo ir Jono Filipavičiaus. Su šiuo būriu 1946 m. birželio mėn. dalyvavo Šilutės aps. Žemaitkiemio vls. antpuolyje. Vėliau G. Bentchaim organizavo būrį, kurio nariais tapo nelaisvės išvengę Vokietijos kariuomenės kariai, nelegaliai gyvenę pas giminaičius ar vietinius gyventojus. Būrys kartu su lietuvių partizanais dalyvavo Klaipėdos aps. Venckų vls. antpuolyje. Būrį maistu, pastoge rėmė vietiniai, daugiausiai vokiečių tautybės, gyventojai. 1946–1947 m. G. Bentchaim ir jo būrio nariai, buvę Vokietijos kariuomenės kariai F. Zenf, Fridrich Borcherd, Erik Šulc, Kurt Lintner, Giunter Ditrich bei Šilutės aps. gyvenę rėmėjai Richard Šlipait, Ana Chopienė ir kiti buvo suimti ir nuteisti. Likę Klaipėdos krašte sunaikinto buvusių Vokietijos kariuomenės karių būrio nariai 1946 m. pabaigoje slapstėsi Kaliningrado sr., kur būrys pasipildė naujais nariais. Būrys koordinavo savo veiksmus su Tauragės, Šilutės aps. veikusiais lietuvių partizanų būriais, nukovė MVD Šilutės aps. skyriaus milicininką Kononovą. 1947 m. buvo suimtas šio būrio narys, iš Instenburgo karo belaisvių lagerio pabėgęs Gans Trip (g. 1921 m.), Šilutės aps. ir Kaliningrado sr. gyvenę būrio rėmėjai Armonas Peteraitis, Karl Bachert, Irmgard Mikoteit ir kiti.

Žinoma, kad Suvalkijoje, Lietuvos partizanų Tauro apygardos būriuose veikė 57 vokiečiai, tarp jų iš karo belaisvių lagerio pabėgęs Geležinio Vilko rinktinės narys Erich Veitler (1914–1947, suimtas, Marijampolės teismo salėje paskelbus nuosprendį bandė pabėgti ir buvo nušautas), Geležinio Vilko rinktinės narys, buvęs puskarininkis Henrik Rossman (1913–1953, suimtas, sušaudytas pagal nuosprendį), Jozef Oppova (g. 1921 m., suimtas 1945 m.). Pietų Lietuvoje taip pat veikė apie 20 vokiečių partizanų, tarp jų Vilis Richteris (g. 1919 m., suimtas 1946 m.), Adolf Plessing (g. 1922 m., suimtas 1947 m.), Andrejas Štolcenberg (g. 1917 m., suimtas, sušaudytas 1946 m. pagal nuosprendį), Martynas Klinvord (g. 1911 m.) ir Evald Šul (g. 1915 m.) (abu suimti 1945 m. Bestraigiškės miške Alytaus aps,),Pliagi Vilhelm ir Chareneit Vilhelm (nušauti bandant pabėgti). Trakų ir Ukmergės aps. Žaliojo Velnio rinktinėje veikė Franc Hendrich (g. 1911 m., suimtas 1944 m.), Johanas Gojen (Hoen, suimtas 1947 m.), Gergardas Mikliai (g. 1926 m.) ir Hans Leuš (g. 1920 m.) (abu suimti, sušaudyti 1945 m. pagal nuosprendį). Vienas žymiausių vokiečių tautybės partizanų buvo Žemaičių apygardos štabo narys (1950–1953 m.) Gerhardas Nicponas(Nitzpon) (g. 1912 m. Budapešte, suimtas 1953 m.). Manoma, kad maždaug tarp 30 tūkst.Lietuvos partizanų 100–150 buvo kitataučių. Kai kurie iš jų tapo agentais, MGB buvo užverbuoti ir panaudoti likviduojant ginkluotą pogrindį, tarp jų buvęs karo belaisvių lagerio kalinys Gergardas Begeleinas (g. 1924 m., suimtas 1949 m. už siautėjimą neblaiviam stovy (debošo sukėlimą) tarp operatyvinės grupės narių), Klausas Venigeris (g. 1920 m., žuvo kovoje su partizanais 1950 m.), smogikų grupės vadas Rudolfas Otingas (g. 1923 m.), kuris nušovė daugiau nei 50 partizanų ir MGB buvo įvertintas kaip „sugebėjęs ne tik vykdyti užduotis fiziškai sunaikinant banditus, bet ir sumaniai veikti su grupe įsiskverbiant į banditų formuotes“.

X X X

Antrasis pasaulinis karas buvo didžiausias žmonijos istorijoje karas, padaręs didžiulę žalą ir nusinešęs daugiau kaip 70 mln. gyvybių. Visos kariaujančios valstybės ir karo lauke atsidūrę kraštai patyrė daugybę nuostolių. Karo žaizdos paliko gilų pėdsaką šalių gyvenime ir žmonijos atmintyje, jo pabaiga kontraversiškai vertinama skirtingą istorinį patyrimą turinčiose tautose. Skausminga istorinė patirtis suartina karo netektis patyrusias tautas, padeda joms ieškoti ir rasti visuotinai priimtiną požiūrį bei deramai paminėti visas karo aukas.

Parengė Vilma Ektytė, Nijolė Maslauskienė

LITERATŪRA

TININIS, Vytautas. Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisviai Lietuvoje 1944–1949 m. In Stalininis režimas Lietuvoje 1944-1953 m. Vilnius. 2014, p. 249-282.

TERLECKAS, Vladas. Užsieniečiai Lietuvos partizanų gretose.Prieiga per internetą: <http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/uzsienieciai-lietuvos-partizanu-gretose/1709>.

STANKERAS, Petras. Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova. Vilnius: Mintis, 2014 m., 685 p.

Военнопленные в СССР: 1939–1956. Документы и материалы.Sud. М. М. Загорулько, Москва, 2000. Prieiga per internetą: <http://mirknig.com/knigi/military_history/1181270320-voennoplennye-v-sssr-1939-1956-gg-dokumenty-i-materialy.html>.

Советские и немецкие военнопленные в годы второй мировой войны. Sud. К. Д. Мюллер, A.Харитонов, В. Селеменев, Ю. Зверев. Дрезден – Минск, 2004. Prieiga per internetą: <http:// www.dokst.ru/node/1310/>.

ЩЕЛОКАЕВА Т. А. Юридические основания уголовного преследования иностранных военнопленных в СССР (1939-1956 гг.). Prieiga per internetą: <http://library.by/portalus/modules/ internationallaw/readme.php?subaction=showfull&id=1095951295&archive=1254124015&start from=&ucat=10&>.

К истории главного управления по делам военнопленных и интернированных НКВД – МВД СССР. Prieiga per internetą: <http://rudocs.exdat.com/docs/index-265288.html>.