|
Lietuvos etnografinių regionų vietovės archyvo dokumentuose
2015 – ieji metai Lietuvoje paskelbti Etnografinių regionų metais. Pagal susiklosčiusią tradiciją turime net penkis, jau XII amžiuje pradėjusius formuotis, etnografinius regionus: Dzūkiją (Dainavą), Aukštaitiją, Suvalkiją (Sūduvą), Mažąją Lietuvą ir Žemaitiją. Kiekvienas jų skiriasi savo tarmėmis, amatais, sodybų ir kaimų stiliais, architektūra, tradicijomis, papročiais, maisto ruošimo ypatumais. Didžiausią Lietuvos istorinio nekilnojamojo paveldo dalį sudaro etnografinių kaimų ir sodybų išlikę pastatai, kurie paskelbti kultūros vertybėmis ir saugomi kaip liaudies architektūros paveldas.
Virtualiosparodos tikslas – supažindinti su Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos kaimo etnoarchitektūros paveldu, paskatinti prisiminti senąsias pastatų statymo, puošybos tradicijas, įsigilinti į lietuviškąjį architektūros ir gamtos dermės modelį.
Lietuvoje sąlyginai galima išskirti 3 skirtingus gyvenamųjų pastatų tipus: aukštaičių pirkią, žemaičių trobą ir suvalkiečių stubą. Labiausiai paplitę ūkiniai pastatai - klėtis (svirnas), tvartas, kluonas (klojimas), pirtis. Tradiciniai pastatai buvo statomi iš krašte paplitusių medžiagų (medžio), stogai daugiausia dengti šiaudais. Parodai atrinktuose dokumentuose atsiskleidžia, kad etnografinių regionų vietovėse susiformavo kitokios formos ir medžiagomis dengiami stogai, durų ir langų puošybos stilius, nevienoda kamino forma, skirtingas kaimų ir sodybos išplanavimas (kupetiniai, rėžiniai, gatviniai kaimai, vienkiemiai). Atskiruose regionuose parenkama vieta gėlių darželiui, koplytėlei ar koplytstulpiui liudija apie kiekvieno krašto unikalumą. Etnografinių regionų statinių įvairovę lėmė gamtinės, istorinės, socialinės ir kultūrinės sąlygos.
Kviečiame į virtualią ekskursiją po Lietuvą (pasirinkite etnografinį regioną):
.png)
.png)
